Vienintelis Ulrikas neatrodė neatrodė prislėgtas, tik kaip visad tylus tūnojo kampe, ilgais pirštais vartydamas šaukštelį, kaip voras voratinklyje.
Lotė keliais kąsniais prarijo dribsnius ir nieko nesakiusi dingo lauke. Ulrikas pabaigęs žoles irgi išnyko. Iš tiesų saloje jis retai ką veikdavo be vienišų pasivaikščiojimų pakrante ir mankštos ryte. Pilku žvilksniu visad prilipusiu prie horizonto, būdavo lyg ir visai kitur, o jei kas priversdavo jį sugrįžti, greit pasigailėdavo.
Maksas liko vienas su sumuštiniu ir žurnalu, bet mielai būtų padaręs taip, kad jie galėtų kalbėti. Užvertęs paskutinį puslapį tiesiog vėl nucimpino į miegamąjį ir užsidėjęs ausines paleido muziką.
***
Maksas atsimerkė. Kažkas grojo. Jis atsisėdo, išsiėmė ausines ir apsidairė. Už lango tvyrojo prieblanda. Jis išjungė grotuvą ir sugrūdo į kišenę. Apdujęs nuo tvankaus pelėsių plėko išvirto iš lovos ir plačiai atlapojo langą. Vidun ėmė veržtis gaivus vakaro oras. Kvepėjo drėgme, matyt buvo neseniai paliję. Vėl kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė pakelį mėtinės gumos. Visada ją kramtydavo, kai būdavo suirzęs. Staiga toptelėjo, kad kišenėj neužčiuopė rakto. To, su kuriuo buvo užrakinęs pašiūrę. Dar kart patikrino abi treningo kišenes. Nebuvo. Tada nukratė lovatiesę – galėjo iškristi kol miegojo – bet niekas nenukrito. „Lotė. Idiotė. Nusispjausiu į viską kaip Ulrikas. Visa šita ...Eima, įrašyk Makso sugedimo laipsnį atitinkantį žodį... jo kaltė. Tai ko aš turiu gaudyt visokias mažvaikes!?“ Susiraukęs jis užsimetė striukę ir įsispyrė į sportbačius. Tada pasiėmė nuo spintelės žibintuvėlį ir žengė laukan gerai trinktelėdamas durimis. Šaltas lašas nuo stogo paptelėjo tiesiai ant viršugalvio. Per juosmenį siekiančias smilgas teko bristi iki pašiūrės. Pagaliau nusikasė iki durų, pašvietė į skląstį. Ten kybojo spyna. Suėmęs šlapią aprūdijusią rankeną pabandė slinkti dešinėn. Nieko neišėjo. Gal tikrai pats pametė tuos velnio raktus? Pasijuto visiškai kvailai. Žinoma, ji galėjo užrakint pasiėmus valtį, bet kam tiek vargo? Taip nieko ir nesupratęs apsisuko ir nubrido atgal. Namely šviesa nedegė. Nieko nebuvo. Maksas atsiduso. Vakarais būdavo beprotiškai nyku. Jam trūko miestelio gyvenimo, nors ten ir nevykdavo nieko ypatinga. Bent jau naktys būdavo šiltos, pilnos šurmulio ir muzikos. O be to buvo paplūdimys. Ir bangos...
Jis nuspyrė sportbačius į kampą. Tik dabar pastebėjo, kad džinsai buvo permirkę iki kelių. Kažką suburbėjęs nuslinko į miegamąjį ir padžiovė ant kėdės atlošo. Tada grįžo virtuvėn , išsitraukė kolos ir ėmė maigyt žinutę.
Liquorice
