Floating along

 - Maksai! - iš lauko atsklido spigus balsas. - susirink savo daiktus, lietaus ateina.

Tyla.

- Aš nerinksiu!

Ir vėl nieko. Į palangę ėmė bamsėti pirmieji lašai. Grieždama dantimis juodaplaukė, dviem pirštais suspaudusi purvinų sportbačių varstelius, nuskubėjo vidun. Uždariusi duris atsainiai paleido batus ir jie dusliai bumtelėjo ant aslos. Lotė jau buvo beeinanti į lauką.

- Lyja? - nusivylusi paklausė.

- Aha. Vėl... - patvirtino Sara.

Atsidususi Lotė nusiavė mokasinus ir grįžo į svetainę. Sara šleptelėjo basutes į kampą ir nusekė pavymiui.

- Ką veikiam? - paklausė Lotė tingiai susiraitydama krėsle.

- M... nežinau, man reikia paskambint pusseserei.

- Aaaišku, - Lotė išdainavo pro žiovulį. O po to?

- Paskui... Skaitysiu gal. Ką dar veikt, kai toks oras.

- Gal kortom?

- Nusibodo. Kortos, šaškės, šachmatai, domino - vakar žaidėm visą vakarą. Ir užvakar, ir turbūt dar prieš tai.

- Mm...

Klaktelėjo užraktas - Sara užsirakino miegamajame, kaip visad kai skambindavo pusseserei. Lotė užsimerkė. Galūnės  lyg įklimpusios į gumą. Bet pailsės naktį, dabar ne laikas. Ji nerangiai išsivertė iš krėslo ir nukrypavo atgal prie miegamųjų. Vienas tebebuvo užrakintas, kitame nė gyvos dvasios. Apėjusi namelį surado tik Maksą, šveičiantį kriauklėje sporbačius.

- Gal norėsi pažaist kortom, - viltingai pasiūlė.

- O kas dar žais? - skeptiškai susiraukė šis.

- Nežinau, Sara sakė ne, - užvertė akis Lotė.

- Dviese neįdomu...

Lotei dingtelėjo, kad nepakatų ir dešimties žaidėjų, jei tarp jų nebūtų Saros.

- Galiu pakviest Ulriką, - toliau siūlė lyg niekur nieko.

- Gali, tik nuo kada jis ateina kviečiamas?

Lotė nusprendė palinkti jį ramybėje ir patraukė prie lango. Vis dar pylė kaip iš kibiro. „Ech, koks skirtumas“ - pamanė, - „vis tiek trūniju čia kaip kelmas. Negi vėl taip visą pusdienį?..“ Nusivilko megztinį, nusispyrė šlepetes ir šmurkštelėjo laukan. Kai šalti lašai ėmė kliokti už apykaklės snaudulio neliko nė kvapo. Kad nesušaltų ji pasileido ristele pakrantės link. Spygliai ir akmenukai badė padus, bet šiaip buvo smagu. Pakeliui pasigrožėjo lūžtančiomis bangomis, kurios apsėmė beveik visas uolas. Tada pasuko per mišką, savo įprastu takeliu, kvepiančiu drėgme ir spygliais. Išlindusi kitoje pusėje nustojo bėgti, nes ėmė diegti šoną. Žirgliodama dideliais žingsniais gaudė orą. „Bent nebešalta.“ Pakėlusi akis pamatė kažką pilkuojant aukštėliau ant uolos. Ulriką, žinoma, nors jis labiau panėšėjo į kupstą. „O!“ Lotė pabandė lipti, bet pasirodė per statu. Nuslydo nuo šlapio riedulio ir dar nusibrozdino blauzdą. Kitoje pusėje  sekėsi geriau - po truputį užsikabarojo viršun, nors uolos ir bjauriai braižėsi. Susiradusi įgilėjimą pritūpė ir atsisukusi kupsto pusėn pašaukė modama rankomis. Kupstas nejudėjo. Visai gali būti, kad neišgirdo per vandens ūžimą, o ir pažadinti Ulriką iš jo mintijimų nebūdavo lengva. Lotė uolos viršumi nurėpliojo toliau, ieškodama patogesnės vietos. Kupstas pagaliau pastebėjo ir įsistebeilijo į akmenimis keliaujančią mergaičiukę, kaip į skruzdėlę, lipančią namo siena.

- Labas, - pasisveikino ji įsitaisydama ant plokščio akmens. - Išėjau pasivaikščiot, nes namie labai nusibodo.

- Matau, - burbtelėjo Ulrikas.

- Ką žiūri? - Lotė nenustygo vietoje.

- Bangas, - patylėjęs atsakė.

- Oho, kaip ten lužta! - nusistebėjo ir parodė į kyšulį, skrodžiantį jūrą. Ant jo virto didelės baltos lavinos.

Kurį laiką ji sėdėjo tylėdama, užsižiūrėjusi į tolį kaip ir Ulrikas. Bet greit vėl neištvėrė:

- Aš eisiu ant kyšulio,  - pranešė.

- Eik.

- O tu neini?

- Ne.

- Nu kodėl, einam gi... - Lotė nenustojo zyzti.

- Nenoriu. Bangos per didelės. Žinai, kad tave nutėkš kaip varlę?

- Nutėkš tai nutėkš, bet ten labai gražu. Gerai jau gerai... Išeinu.

Visai nusivylusi savo bendrakeleiviais ji nulipo žemyn ir nužingsniavo kyšulio link. Kupstas liko kur buvęs.

Priėjus kyšulį Lotei ko ne užgulė ausis nuo griaudinčios mūšos. Kyšulio galo iš vis nesimatė. „Iki pat galo niekaip nenueisiu, bet šiek tiek arčiau...“ - svarstė žvelgdama pirmyn. Nedrąsiai žengtelėjo ir sustojo.Didžiuliai purslų stulpai šoko abiejose pusėse. „Dar truputį“ - pasiryžo Lotė ir prisivertė eiti į priekį. Staiga siūbtelėjo vanduo ir ji kluptelėjo, įsikibdama akmens. Užpylė iki pusės blauzdų. Bangai nuslūgus tuoj pat apsisuko ir beveik bėgte grįžo į krantą, širdis tuksėjo kaip švytuoklė.

Ulrikas vyptelėjo sau panosėje, po plastikiniu lietpalčiu, per kurį žliaugė upeliai.

Lotė pasuko namo. Bangų jai jau užteko iki valiai, be to kiaurai permirko ir nugara ėmė bėgioti šiurpuliai. Parėjusi pravėrė laukujas duris ir pašaukė:

- Sara, paduok šlepetes, jei gali!

- Pasiimk pati, kodėl aš? - atsklido priešiškas atsakymas iš miegamojo.

- Prašau? Aš negaliu pati!

- Pasigirdo tapsėjimas ir tarpdury išdygo surūgusi Sara su guminėmis šlepetėmis rankoje.

- Aš nieko šiandien ir neveikiu, tik tampau visų batus... Nesugebat net -

Tada ji pakėlė akis į varvančią mergaičiukę.

- Lote!? Kas tau užėjo?? - ji tik stovėjo išpūtusi akis, spoksojo priešais ir nerado žodžių.

Tuo pasinaudojusi Lotė pasilenkė ir pabandė išpešti šlepetes.

-Buvau išėjus pasivaikščiot...

Šlepetės liko savo vietoje.

-Pasivaikščiot? Negi nematai koks oras lauke!? O jei taip jau prisireikė, žinok yra striukės, skėčiai ir panašūs dalykai! Ir batai, beje, irgi...

-Žinau, bet kaip tyčia jie buvo užrakinti, - sukrizeno Lotė.

- O, žinoma, dabar jau aš kalta, kad elgiesi kaip mažvaikė! Kai susirgsi, nesitikėk kad šokinėsiu aplink.

- Tiesiog duok man šlepetes...

Ji staigiu judesiu ištraukė šlepetes iš Saros rankų ir apsisukusi nukulniavo į dušą plautis kojų. „Ir kokia širšė jai įkando“, - mąstė sprukdama nuo likusios moralo dalies. - „Noriu ir susirgsiu, mano reikalas.“

Po šiltu vandeniu nutrynusi kulnus paršlepsėjo atgal į kambarį. Išsivirė liepžiedžių arbatos ir įsitaisė ant krėslo, svetainėje. Tas gėlėtas aptrintas fotelis kažkodėl buvo tapęs visų mėgstamiausiu tašku, gal dėl to, kad iš ten galėjai stebėti judėjimą visame namelyje. Lotė pasvarstė, kur išsislapstę Maksas ir Sara, nes paprastai lietingomis dienomis visi zuidavo svetainėje, neturėdami ką veikti. Ant stalo pamatė gulint sulankstytą popiergalį. Pačiupusi išskleidė ant stalo. Tai buvo jūrlapis, su pažymėtomis plauksalių orbitomis. Pasukiojusi lapą surado jų kelionės tikslą - uostamiestį kitame krante. Visas vandens plotas buvo suvarstytas lenktų salų kelių. Kažkuriuo iš jų kaip tik plūduriuoja jie. 1073 sala ...(įrašyti pavadinimą)... vandenyne.

Pabaigusi arbatą susikėlė kojas ir padėjo galvą ant atkaltės. Fotelis ėmė atrodyti labai minkštas, o į galūnes sugrįžo sunkumas. Prisidėjo ir monotoniškas lašų taukšėjimas į palanges...

I congratulate anyone who survives that lump of text. x)
Šiaip ar taip, tikiuosi, kad nebuvo mirtinai nuobodu, parašykit viską, kas blogai, net jei tai būtų ir viskas.

Dar atsiprašau, kad taip begėdiškai išstūmiau visus likusius veikėjus iš pagrindinio plano. Kitą kart pasistengsiu labiau. C:

Pratęskit, jei kils minčių!

Liquorice