...

  Grindimis šliaužė geltoni saulės ruožai, naujus baldus sekė ilgi šešėliai. Juodas Gerdos atvaizdas tyso nuo pirštų galiukų iki sienos. Ir visai ne laiku ėmė zirzti telefonas.

  Siuntinys atsirado neįtikėtinai greitai. Kam reikėjo skubėti? Ji atidarė kartoninę dėžutę ir nežiūrėdama išėmė senelio kišeninį laikrodį – vėsų, apvalų, gelsvą – tokį, kaip prisiminė, tik šiek tiek mažesnį. Grandinėlę užsinėrė ant kaklo. Naktį paaiškėjo, kad tiksėjimas ne tik nebemigdo bet dunksi net po pagalve.

  Vos išvažiavus ėmė kristi šlapdriba, kuri savotiškai derėjo.  Teko susirasti dviračio žibintą. Kuprinę pasidėjo ant žemės, bet  sniege ėmė kažkas judėti:

-Ką čia darot! Patraukit!..

Iš sniego išlindo dvi rankos ir kuprinė nuriedėjo.  Gerda žengtelėjo atatupsta.

-Net žiemą nebepamiegosi!.. Taip ir pasenti galima, - toliau piktinosi pusnies gyventojas, trindamas snieguotas akis.

-Atsiprašau, nemačiau, - pasiteisino Gerda. – Aš neturiu laiko.

-O kas jo turi? Todėl ir reikia užšalti, -baltasis palingavo galvą ir staiga sukluso: - Kas čia tiksi? Tiksi, ar girdi!? - nusisuko ir užspaudė ausis apšerkšnijusiais delnais.

-Laikrodis, kas gi dar, -atsiduso ji. – Einu.

  Susiradusi kuprinę vėl sėdo ant dviračio ir mynė šlapiu asfaltu. Prie įėjimo vėl žvilgtelėjo į minutinę rodyklę, bet nuo šalčio mechanizmas buvo sustojęs. Ant ciferblato nutūpė sulamdyta snaigė ir ištirpo. Prisuktas laikrodis nuskubėjo tolyn, tik atsilikdamas keletu žingsnių.