The great wizard of Oz (arba kūkū man, kūkū...)

Buvo tai gūdi žiema.
Sniego verpetai žaidė vėjo nasruose,
Suposi, sukosi, šėlo keliuose.
Daugelį palaidojo po žeme sausa.

Pykčio nasrais atvirais
Kelią skynės karieta,
Su liepsnos žibintais keturiais,
Juodų mustangų tempiama.

Burtininkas su akies raiščiu,
Sau po nosimi burbėjo,
Į susmegusį pergamentą žiūrėjo,
Vienakiu paklaikusiu žvilgsniu.

Jis keliaut kažkur turėjo.
Nors čia kelias baigėsi,
Vidury kalvos į duobę nugarmėjo.
Bet sustot raganius nenorėjo.


Iš žalių burtažodžių,
Rūko kamuolėlių,
Iš baisių baisiausių stebuklingų užkeikimų
Danguje žaibais jis perrėžė didžiulę arką.
Gyslos ant kaktos iššoko per tą vargą
Ir kad šoks arkliai, juodesni už dangų -
Vienas žvaigždę, kits mėnulį kad praris,
Ir su karieta visa auksu dabinta,
Kad įšoks į akinančiai baltą skylę jis,
Tas raganius bėgantis bailys.

I am... just awfully and sooo soo corny! But I guess the luvely weather today, and the witchy storey about Sherli that I had just found from Liki's treasurebox, and, also, the movie Krabat. Which happened to be on TV this big weekend.
I suddenly feel everything I create turning out to be such pile o' crap! :D But regardless, Imma post this >;D (crazy mad clown smiley... >.>)


Tą naktį ant kone aukščiausios šimtamečio ąžuolo šakos tupėjo pilkas kovas, su labai kovams neįprasta ryškia lyg pomidoras raudona plunksna ant krūtinės. Tas šimtametis ąžuolas augo vakariniais lapais įsirėmęs į baltas namo lentas, tokio namo, kuris paprastų, nieko su visu tuo bendra neturinčių pravažiuojančiųjų (matot, visai čia pat, du sieksniai nuo miško buvo siaurutis plentas) būdavo palaikomas vasarnamiu, tuo tarpu netoliese įsikūrusio miestelio žmogėnų pajuokiamai vadinamas "nameliu ant vištos kojelės", mat stovėjo ant pačios aukščiausios neaukšto kalno viršūnės, stataus šlaito pakraščio, o jame gyveno sena gera močiutė, pernelyg nepriklausoma nuo miestelio bendruomenės, kad nebūtų nelaikoma keista, dar šiuo bei tuo neįprasta, o visgi linksma ir maloni, aišku, kaimynai nė nutuokti negalėjo, kaip ironiškai toks pavadinimas skambėjo pačiai močiutei ir jos anūkei, dviem nepaprastom moterim, kurios, beje, savo namus vadindavo vien troba. Tik kiek kairiau nuo ąžuolo buvo mažas apvalus langelis, tiesiai į rytus ir tiesiai į saulę, bet dabar ji dar netekėjo. Nors iš už horizonto viršun jau sunkėsi pirmieji spinduliai, patepdami dangaus skliauto pakraščiukus gelsvai salotine, vėliau sodresne, beveik brangakmenio ryškumo žalia, kuri palaipsniui, lyg dažai ant krepino, gėrėsi toliau, kol išblanko mėlynėje turkio žydra. Pilkas nedidelis paukštis kažkaip grobikiškai žvitriai stebeilijosi į kažką už stiklo. Tuoj pat už stiklo stovėjo dailus auksinis narvelis, arkiniais, truputį smailios viršūnėlės kraštais, su keletu mielų aukso virbų parietimų į mažas spirales. Jame ramiai krūtinę kilnojo mažytis kaip viščiukas geltonas pūkų kamuolėlis po jaunaties aštriu pjautuvu. Mėnulio dešiniam šone, turbūt beveik virš atitekančios saulės žybsėjo mažytė žvaigždutė, džiugi ir viltinga, bet kažkokia kampuota. Taip tolėliau už langelio į akį pūtė žavi raudonplaukė, vos banguota, didele ševeliūra. Mergaitė suraukė juodus antakius, ji kažką sapnavo.
Mėnesiena. Danguje - viena vienutėlė žvaigždė ir spalvos tokios, kaip kad tą vakarą iš tikrųjų buvo. Tik gal kiek ryškesnės, dangus lyg gilus, gilus, permatomas, bet daugiasluoksnis lyg karpiniai vaikiškoje knygelėje. Ant blizgančio ežero kranto sėdi ji, raudonplaukė, o už jos šlama kažkoks medis, gal liepa... Ji su vasarine rausva suknute, gal tai naktiniai, ji plaukuose turi gėlę, tokią raudoną kaip burgundijos vynas, kad nuosavi plaukai atrodo lyg kažkaip blyškūs, variniai... Vos ne kaip auksas. Mėlynas ežeras atpučia šaltį ir ji sudreba. Ji įmerkusi kojas į vandenį, iš jo staiga išneria stambi lydeka. Apsiverčia virš vandens lyg prijaukintas delfinas, ir paneria. Jos akis sužybsi geltona, staiga ir mėnulis fone įgauna kažkokį senų geltonų dantų atspalvį, vėliau spalva nuslūgsta iki dramblio kaulo. Keista, lydeka jos nė kiek nenustebino. Viduje ramu lyg ežero paviršiuj. Vienaip ar kitaip, ji randa kalbą su gyvūnais, visi gyviai jai draugiški. Staiga galvą persmelkia stiprus stiprus skausmas, lyg gražtų grežimas. Ji susiima už galvos ir pamato daugybę žuvų upės paviršiuje. Negyvų žuvų. Ant žuvų tą pačią akimirką ima ropinėti musės, jos aplimpa daugybe lervų. Iš nežinia kur atsiradę, jos kojomis ima ropoti šliužai, sliekai, tarakonai - visos bjaurybės, kokias tik gali įsivaizduoti, jie lipa suknele, artėja prie akių...  Ji bando viską nusimesti, atsistoti, bet vabalai, kurių priviso tiek daug, atrodo, sveria toną ir gramzdina ją žemyn labiau, nei ji stengiasi. Ji tiesia ranką, baltesnę už spindintį sniegą, laukia pagalbos kad ir iš mėnulio... Dangus toks permatomas, regis, ranka pasiekiamas, bet ir tolimas, daugiasluoksnis, neįmanomai neaprėpiamas. Galų gale Šerli užmerkia akis, ir tiesiog pasigirsta melodija. Ji atsimerkia - šliužai vis dar artėja tiesiai prie akių, bet į vaizdą taip labai nebereaguoja. Dabar tikrą baimę jos širdyje kelia muzika. Pianinas, jis skamba čia tragiškai, čia nerūpestingai ir sumyšai. Ir staiga ji atsimerkia. Su paskutine, šaižiausia nata ji pamato savo palėpės kambario medines lubas, muzika dingsta. Sekundę dvi ji išbūna šoke, abejodama, ar ta nata suskambo jos sapne, ar tikrovėje. Bet pamažu atgaudama realybės pojūtį nusiramina, netgi apsidžiaugia, nusišypso pati sau. Ach, juk tai buvo tik sapnas. Mažu mažiausiai...
Ir lieka sėdėti ant lovos krašto, žiūrėdama į didelį seną, bedantį mėnulį ir žalią turkio dangų, tokį, dabar jau lygiai tokį, koks buvo sapne. Be išraiškos, tada pakreipia vieną lūpų kamputį savo nuolatine ironiška grimasėle. Ta, ta ta ra ram tararam ta - trumpam pasigirsta užgautų pianino klavišų aimana. Mergina sustingsta ir lėtai pasuka galvą durų link... Kai melodija vėl užgrojo, Šerli daugiau nei pašoko iš siaubo.


Poor her, I have to add - she hates bugs. It's like the only minus in her animal loving self.
Mmm... And sorry, I guess the watching bird, more, from the crow family, is a bit too much TVD in here. I'm sorry. Not like the lydekaite isn't a stolen from Five quarters of the orange. Liki, I honestly liked that book so much! So interesting, and different, and such an action and everything... The problems solved in there, the deep psychological touch in it... I'm used to only describing my characters as if I'm staring from the side, I never go very deep into their minds and explain their actions nor their emotional state. I guess that is the masterfulness you have to achieve to become a writer! It was all so complex that my mom called it a nonsence for a mind-sick mother, and I think I'll try to review it tomorrow at school, although wish me luck for that, I don't think my mind digested the work very much alone (what to talk of reviews and ANALYSING).
So anyway. There's loads of coral in the accessories and clothes, I also like this salad jacket from the great emerald land of Oz. ^^ And I think I'm in love with these shoes. Being in love with shoes is so much more profitable than with a boy, cuz the fat me and boys just don't meet, even as words. >.<
You do realise I use "meet"  & words like that not completely literately, right?
Anyway, I always tend to write about the weather and day-time that is outside mah window, and ...
I'd better get on to homework. ^^
Berry'll be dissapointed in me bout French... Well Berry, that's my sphere, where I feel pathetic compared to you...  french.
Sacre bleu!

And yeah, I need cherry pants. I always wanna say "burgundy red" like it was some kind of wine, when it comes to that deep deep red colour that we both love in pants, Liki. ;)


-Ki. Course.