Previously on the floating island...

Berry, don't bother, I think you have already read this, but Kiri wasn't able to read my handwriting so I'm posting it.
***
Ore tvyrojo kaitra. Jūra, atrodė, vos bangavo lengvai supdama saulės kepinamą salą. Visi keturi jos gyventojai savaip mėgavosi popiete: Lotė kiek kebliai bandė įsikarti į nedidukės pušies viršūnę, Maksas snaudė hamake, ištemptame paunksmėje. Ulrikas tuo tarpu aprišo ilgą virvę apie pušies kamieną pakrantėje, o pats pūkštelėjo į vandenį, laikydamasis už kilpos. Šaltas purslų lietus nusileido tiesiai ant saulėje tysančios Saros. Ji nepatenkinta atsisėdo.
-Ką čia dirbi?
-Maudausi, - išsišiepė Ulrikas ir paniro po vandeniu.
Sara apsimetė jo nepastebėjusi ir nusisuko. Artėjo antra valanda. Saulė kepino taip stipriai, kad nuo žemės kylantis įkaitęs oras virpėjo, o ant uolų buvo galima kepti kiaušinienę. Ulrikas pagaliau išsiropštė iš vandens ir nulapsėjo pasiimti rankšluosčio. Iš pušies tuojau šlumštelėjo Lotė ir atkurnėjo į pakrantę.
-Aš irgi noriu, Ulrikai, palik virvę!
-Mhm, -atsiliepė Ulrikas iš po rankšluosčio.
-Aš trečia!-galiausiai apsisprendė ir Sara.
Lotė nukurnėjo į namą ir tuojau pat grįžo apsivilkusi maudymosi kostiumėlį rudais taškučiais. Tada, šiaip ne taip išžvejojusi iš vandens kilpą, niurktelėjo į bangas. Atsiritusi banga staiga bloškė ją atgal, užpylė veidą. Pasigirdo neaiškus burbuliavimas, bet bangai atslūgus Lotė vis dar laikėsi virvagalio, kosėjo ir gaudė orą.
-Fu, kaip sūru! Ir traukia kaip reikalas!..
Nepaisant to, rudaplaukė turškėsi gerą penkiolika minučių. Sara su dideliu susikaupimu vartė vieną senų  „L'Officiel“ numerių iš savo kolekcijos. Kai Lotė vargais negalais užsikeberojo ant akmenų, ji numetė žurnalą ant patiesalo ir įsikibusi virvės atsargiai nulipo nuo uolos krašto.
***
Po maudynių šaltose bangose Lotė ko ne drebėjo. Susigūžusi į rankšluostį ji greit grįžo į virtuvę ir ėmė ieškoti ko nors valgomo. Nieko paruošta neradusi išsitraukė iš šaldytuvo miltų, pieno, kiaušinių ir užmaišė tešlą. Keptuvėjė čirkšdami pasklido pirmieji blynai, o namelyje - kepinių kvapas. Todėl Ulrikas ir Maksas taip pat greit atsirado virtuvėje, tik jiems teko palaukti kol Lotė prisivalgys pati. Laimė, tešlos buvo nemažai.
-Ei, nu tau jau užteks, priaugsi tiek svorio kad medžių šakos neišlaikys, - krizendamas pareiškė Maksas.
-Gerai, tai aš jum jau palieku, skanaus! - nusikvatojo Lotė ir užmaukšlino prijuostę jam per galvą. Ulrikui įteikė lopetėlę ir nusitvėrusi sulčių pakelį nubildėjo pro duris.
Ulrikas nužvelgė Maksą taip lyg ketintų jį užmušti su blynų lopetėle.
Lotei dingtelėjo, kad jau kuris laikas niekur nematė Saros. Viduj jos nebuvo, tad greičiausiai dar tebeguli lauke su senu žurnalu. "Keista, kad išsimaudžiusi neparėjo pasišildyt",- pamanė Lotė. Apėjusi ratą aplink namelį nieko nepamatė. Patiesalas pievoje taip pat buvo tuščias. Staiga žvilgsnis užkliuvo už drabužių krūvos ant jo. - "Negi ji  vėl vandeny?.." Lotė priėjo prie uolos krašto. Bangos siūravo tą patį virvagalį, tik nutrūkusiu galu. Kelias minutes ji bukai spoksojo į virvę. Tada šuoliais pasileido namelio link, atbloškė duris ir užriko:
-Sarą nunešė! Greičiau! Virvė nutrūko!
Maksas išpūtė akis ir pašoko nuo stalo.
-Kas kur nunešė?! Kokia virvė?.. - jis net nespėjo nuryti kąsnio.
-Ateikit! Dabar! - Lotė išbėgo atgal.
Maksas išpuolė paskui ją. Ulrikas ramiai pabaigė blyną ir išėjo paskutinis.
Visi nuskubėjo prie maudynių vietos, bet Saros niekur aplink nesimatė. Maksas rinko gelbėjimo tarnybos numerį. Baigęs kalbėti pranešė:
-Jie bus tik po pusvalandžio. Ką darom?
Lotė pašiūrėje aptiko pripučiamą valtį ir dabar jėga tempė Ulriką jos pripūsti.
-Mes turim valtį ir plauksim jos ieškoti! O kažkas pasiliks čia.
-Ne! Aš neplauksiu į atvirą jūrą su pripučiama valtim, - Ulrikas piktai nusipurtė jos rankas ir pasitraukė atatupstas.
-O tai ką daryt?? Palikt ją plūduriuot kažkur vidury vandenyno!? - Lotės balsas pakilo kokia oktava.
-Gali plaukti, jei nori. Aš tau netrukdau, - atkirto Ulrikas.
-Lote, niekas neplauks su ta valtim. Tu irgi, - galiausiai įsiterpė Maksas.
Jis pabandė uždėti ranką jai ant peties, bet Lotė išsilenkė ir piktai dėbtelėjusi nužingsniavo pašiūrės link.
Maksas atsisuko į Ulriką:
-Mes negalim jos išleist.
-Kodėl?
-Kaip, "kodėl"? Nes  turėsim du žmones dingusius jūroj vietoj vieno.
-Tai kuo aš čia dėtas?
-Nežinau, gal pasakyk jai ką nors?
-Kodėl aš? Eik pats ir sakyk.
-Nes tavęs ji bent jau nelaiko visišku asilu! Nors kartais nesuprantu kodėl.
***
Couldn't help it! Perrašiau gal pusę. Atsiprašau už nesąmoningą skyrybą, klaidas, be to patingėjau normalias kabutes gaminti.

Liquorice

La!

I'm trying to concentrate on revision, but the spring air coming through my window makes it so hard, I just cant! Who could be so dumb to make the exams in the  beginning of summer!? I'm writing fictional dialogues to learn the punctuation and adding exclamation marks everywhere! Lalala!
Liquorice

Hey.

Neturiu nieko jum paruošus, tai paimsiu ir prirašysiu niekų.
Turėčiau ruoštis sesijoms... Bet juk dar visas savaitgalis prieš akis! Argi aš galėčiau padaryti ką nors iš anksto.
Blank ir ta... kažkas šiuo metu intensyviai gyvena mano galvoje, bet aš vis vien nemoku nieko parašyti. O sala su penkiais paklydėliais taip ir nuplūduriavo į pasaulio kraštą.
Ai, beje, apie pasaulio galus ir kraštus, man patiko Murakamio knyga, gal ir Ki būtų įdomu.

Lotė sėdėjo ant akmens ir mataravo kojomis, o apačioje teliūskavo vanduo. Akmenų plyšyje buvo įspraustas dienoraštis apsitrynusios odos viršeliu ir kyšojo pieštukas. Saulė leidosi, kaip įprasta, pasvajojimo priešais jūrą metu. Ji mėgo įsivaizduoti, kaip galų gale pasieks krantą, atsidurs kokio milžiniško ir nematyto uostamiesčio viduryje, tada ieškos mažo viešbučio kambariuko su langu į skersgatvio sieną ir iki tamsos klajos siauromis, painiomis gatvelėmis. Gal netgi trumpam pasiklys. Visi kartu.
Bet greičiausiai taip neįvyks. Vos užlipę ant tvirtos žemės visi patrauks savais keliais - juk be salos niekas daugiau jų kartu nelaiko. Jau kažin kiek laiko ratais mynė kelis įgrisusius kvadratinius metrus - ir jai pačiai ne pro šalį pakesti vietą. Kita vertus, būtų gaila palikti tas tris keistas būtybes, taip normaliai ir nesusipažinus. Gal kai išlips...
Iš namelio išvirto Maksas, ko ne išnešdamas medinukes dureles paskui save, ir šuoliais pasileido į kitą salos galą. Iš paskos atsargiai išcimpino Ulrikas.
-Saaaraaa!

***
Seems like spring isn't so bad after all, since we have storms with thunder and snow included! Indeed, the evening was lovely today.
Parašykit kaip chorų karai praėjo!!!
Liquorice

dun ask me. no idea yet.

The girl opened her ocean-blue eyes and saw that she was laying in the middle of a forest, on a small spot covered with soft, greenish moss, to be exact. And that was probably the only place where you could lie like this, because all her eyes could see was trees all around and nothing else, even the sky was covered with sharp treetops. She stood up and examined her laced, cream nightgown, which wasn't muddy at all and she could see beams falling down and leaving light, friendly spots on it. That's how she decided that it was morning or an early noon. The girl lifted her eyes up from her nightgown to take a more careful look around the forest. There were wide, branchy firs and these were the only trees that she knew the name of. Other trees seemed like a mystery for her. She couldn't even remember if she had ever seen something like these majestic lords of this wood. The closest to her, there was a tree who had a snow white trunk. Not like birches have ones with black stripes, but literally white, as white as a cloud. It had tangled branches, but the strangest thing was the leaves that were growing on those mysterious branches. They were star-shaped, rainbow colored with petit houses on them! The girl couldn't believe her eyes, she closed them, counted to ten and as she caught the corner of that white trunk as she opened her eyes, she thought she must have been hallucinating. She took a few little steps barefoot, feeling the softness of greenish moss under her toes, and extended her shaking hand. She hesitated for a tenth of a second, but then she finally touched the petit house of a read leaf, as slightly as she could  muster. She bounded backwards like a scared puppy when a miniature creature came out of it. As she was back to her new home, that was the mossy forest floor, she curled herself in a ball, cuddling her knees with her still shivering hands. Her wavy, caramel hair were falling down her face, but she didn't even notice that. She felt so lost and confused. Miniature creatures? Houses on leaves? Rainbow-coloured leaves? No, that didn't seem normal to her. Suddenly, she heard a weak, mystic voice spreading from the thicket of the mysterious, crazy forest.
"Maribelle... Maribelle... Ma..Ri..Belle..". That was what her ears caught. After she had been enchanted by wonders of the forest, now she finally started thinking what exactly she was doing here, in this ridiculous place. What was the worst, she couldn't remember anything. She couldn't even remember her name. Was the name that was coming through the trees hers? She wasn't sure. If it really was her name, why would the forest scream it to her? Was there someone just playing with her? But why would someone do such a vicious thing to her? Then she felt a pinch somewhere near her heart, that she automatically grasped that place. A little, silver, heart shaped necklace slipped through her fingers on the mossy spot. She slowly lifted it up and opened it. Inside of the medallion, there were two places for photos. One place was empty, but beneath it there was a male name written. Diego. Suddenly some pictures flashed in her mind. The images of a tall, well built man giving this medallion to her, but it was too blurry so that she would be able to see his face. She felt tears streaming down her cheeks and such an emptiness inside of her. Somehow this name, Diego, meant very much to her, only now she couldn't remember what was the bond between them. The girl wiped her tears away and looked carefully on the other place of the medallion. There was a photo of a girl that looked exactly like her and under it there was a name written. Maribelle. Now she knew at least one thing. Her name. Besides that, she didn't know anything. She sighed deeply and clasped the medallion around her neck, feeling that this thing means a lot to her, deeply in her conscious. Maribelle was now sitting in the middle of a forest, that didn't seem normal at all. "At least, that weird voice is gone," she thought to herself and took a deep breath. But it was too early to feel calm. Suddenly a crackle echoed in the the depth of the trees, it seemed to be quite near to her mossy spot. If trees were like that, what could be the animals in such a forest? Unfortunately, the sound was moving closer to her and Maribelle froze, expecting the worst to happen. Even though she couldn't remember any single reason to wish to survive, she still felt the urge to live, to protect someone who needed her more than air.

_________________________________________________________________________________
I'm sorry I've been such an ass lately, I've seen you gals posted lots of things, i've read them, now I will have to leave a comment, but later, because now I have my dad back and I have some things to do. o___o Anyways, I really want to hear both of you two opinions about this shit I've just written. It came up to me just today. I have many ideas of continuing, but firstly i need to know if any of this makes sense. Even now I feel like i haven't written so many things here that i wanted to, but now it's too late. :o So yeah. Should I continue?? & sorry for my spelling mistakes, i'm sure i've made a lot.

-Berry. The shalalalalala girl.