Po dekiu darėsi
karšta, be jo – per vėsu, vilna šiurkšti, fotelis ankštas. Lotė nusisuko į
atlošą ir suvyniojo gumulą antklodės po galva. Užsimerkė ir stengėsi gulėti
ramiai. Juk buvo užmigusi! Nebuvo taip jau blogai...
Kažkur už nugaros
pasigirdo pažįstamas „bzzzzz bzzzt bzzzt“. Tada tyla ir dar kartą. Lotė paslėpė
ausį po ranka. Kažkas caktelėjo į kaktą. Ji pašoko, papurtė galvą, nusibraukė
veidą. Juodas vabzdys apsuko ratą ir nutūpė ant užuolaidos. Mergina atsisėdo,
apsidairė. Tingiai tiksėjo sieninis laikrodis. Rodė pusę keturių. Pro langus skverbėsi
melsva prieblanda. O Lotė tik spoksojo priešais save. Kažkur toli toli,
nedidelėje įlankoje dabar švartuojasi laivai, zuja žmonės, į laivus krauna
dėžes arba lipa patys. Dar šiek tiek toliau snaudžia gatvė su eile namų iš
kiekvienos pusės... O kažkur daug daug toliau jau tikriausiai pabudo
didmiestis. Ar didmiesčiai apskritai miega..? Bet jai dar tikrai reikia. Akys lipo ir nenorėjo
žiūrėti. Lotė atsikėlė, sustirusiais žingsniais patraukė į miegamąjį. Atsargiai
pasuko rankeną, tikėdamasi, kad durys nepradės
girgždėti. Pravėrė nedidelį plyšį ir įsmuko. Pirma lova. Juoda ševeliūra, pasklidusi ant pagalvės, violetinė miego
kaukė ir gėlėtas chalatas ant atkatės. O štai ir antroji, priešais apmusijusį
langelį. Bet ką čia veikė dar vienas kauburys? Taikiai šnopavo nusisukęs į
sieną. Lotė dirstelėjo iš arčiau. Maksas! Aišku.. Suirzusi apsisuko ir išsmuko atgal. Buvo
per daug mieguista kad ilgai piktintųsi. Jau nebesistengdama elgtis tyliai, atidarė
duris ir nugriuvo ant artimesnės lovos. Susisukoo į tą patį vilnonį dekį. Bent
jau lova.
***
Eh, atsiprašau, kad nieko nevyksta. Parašiau pusę puslapio apie tai, kaip kažkas nuėjo nuo fotelio iki lovos ir atsigulė. Tobulėju...
Liquorice