Miniatiūros

Sveeeeeeeikos mergaitės! Paulina mane paskatino įkelti tuos kūrybos dalykėlius, kuriuos mums reikėjo lietuvių kalbai parašyti... Su jais tai irgi buvo čia man streso. Pradanginau eilėraštį, beeet turiu miniatiūras (jas kol kas įkelsiu), ir dar turiu novelę, beeeet ji kind of pathetic. Aš jau geriau ją patobulinsiu until anyone's eyes get the chance to glance at it.
 __________________________________

Žiemos rytas kaime

Nenoriai turėjau pramerkti akis, mat į jas žadinančiai spindėjo šalta rytinė saulė, kuri į kambarį pateko miglotai figūrai atidengus senovines, raštuotas užuolaidas. Vėliau susivokiau, kad tai buvo mano teta, itin mėgstanti anksti keltis. Iš savo šilto guolio paslapčia stebėjau, kaip ji prisėda prie didingų audimo staklių ir sudiržusiomis nuo kasdienio darbo rankomis suveria metmenis į nytis, pro jas šaudykle tiesia ataudų siūlą... Tai graži lovatiesė bus, išmarginta dailiais ripso raštais! Susižavėjusi ilgesingai atsidūstu ir mano žvilgsnis nukrypsta į tolėliau matomą kambarį, kuriame močiutė tyliai koja mina paminą ir taip suka verpimo ratelį. Ji peša iš kuodelio verpalą, o kita ranka lygina siūlą ir leidžia jį į ritę it tikra profesionalė. Mintyse nusprendžiu, kad vėliau būtinai paprašysiu jos, kad nors kažkiek verpti pamokytų ir mane. Reikia visgi susipažinti su savo šaknimis ir nors kartelį išbandyti senovės lietuvės mergelės darbus, atliekamus žiemos dienomis... Staiga mano apmąstymus nutraukia darnūs vyresniosios sesers ir didžiosios žalmargės skleidžiami garsai. Viena jų tyliai suknarkia ir giliai atsidūsta, matyt, nevisiškai saldžius sapnus mintyse regėdama, o kita gi energingai ir noriai mūkteli išvydusi senelį, nešiną kibiru vandens ir šieno. Iš to sprendžiu, jog rytas tikrai ankstyvas, mat gyvulėliai yra šeriami vos saulei tekant, todėl laiminga nusižiovauju ir apsikamšau močiutėlės rankų darbo antklode, kvepiančia šiluma ir meile. Greitai vėl tingiai užmerkiu akis, džiaugdamasi, kaip it kokia muzikėlė traška malkos senajame „pečiuje“, ir aš visai nejaučiu, kad už lango 23 laipsniai šalčio, o visi medžiai – liepos, klevai, kaštonai, obelys, vyšnios –  pasipuošę smulkučiu šerkšnu...

 

Ji

Iš sunkaus, tiršto, pūkinio rūko, apšviesto blausia purpurine šviesa, it būtų nulieta iš vaško, aidu atsklido ilgai laukta jos tiesa. Staiga persmelkus naktinėtojos pelėdos ūkavimui, sušlamėjus lapų vainikais pasipuošusioms liepos šakoms, o ežere suspindus vienišam, sidabriniam mėnuliui, jos lieknas siluetas neramiai sujudėjo vėjyje suskambusioms natoms. Tuo metu tamsoje žybčiojantys jonvabaliai darniai šoko aplink žiedlapius suskleidusiais rugiagėles, saulutes ir aplink snaudžiančią visų gėlių valdovę – baltąją leliją. Ji grakščiai it gulbė ištiesė virpančias savo rankutes ir ėmė lengvai suktis ant minkštos žolės, tyliai šiugždant nėriniuotoms jos baltos suknelės klostėms. Iš susižavėjimo pritariamai sulinksėjo didingos klevo ir ąžuolo viršūnės, o plasnojantis spalvotais it vaivorykštė sparnais drugelis sustojo pasigrožėti. Tuo metu ji net užmerkė savo šokoladinio rudumo akis, jausdama ir girdėdama tik melodiją, paklusdama tiktai stebuklingoms, gyvybę teikiančioms natoms. Nepaisydama nerūpestingai besiplaikstančių neklusnių, auksinių garbanų, ji ir toliau šoko. Tačiau ji nematė, kaip staiga lyg pažadintos galvas iškėlė pakalnutės, svajinai dūsavo skardųjį balsą beilsindamos lakštutės, o anksčiau snūduriavę medžiai darniai drauge lingavo, apsvaigę nuo dieviškai šokančiosios figūros. Deja, pamažu lėtėjo magiškoji muzika ir ji išsigandusi atvėrė akis, žaibo greitumu apsidairė ir akimirksniu paniro į vaškinį rūką, paskleisdama kibirkštėles ir palikdama mišką šaltai tamsai, nuščiuvusį ir nesuprantantį, ar visa tai buvo tikrovė ar tik iliuzija... Staiga plieninė mėnulio šypsena ėmė blėsti, vos iš dangaus ėmė brėkšti pirmieji ryto spinduliai, o pasipūtusi, apsikaišiusi tankiomis plunksnomis pelėdžiukė užmigo, neišvydusi, kaip ant žolės paklodės ėmė tyliai kelti  galvą nematyta, auksu švytinti gėlė...

 

_____________________________________________

Ah, oui. C'est Eimantė. (in case you haven't understood that yet,

but you were supposed to. hehehe. all this is more of a nothing,

not that much at all, but it's a miniatiūra, so it can't be much, right?

love you girls!!! <3)

Love you all; Please enjoy; Don't judge

So. I had to phone granddad today. Promised to read him this "creative" thing over the phone yesterday. really, he just said i should, and i of course couldn't refuse. so by staying silent over the phone i've lately agreed to many things i felt too uncomfortable at the moment to disagree. well, he's in hospital. don't worry guys, just a cold!
anyway, this must have sounded brilliant over the phone:
cause he said it did

Į mano atmintį įsirėžęs vienas vaizdas. Tai pusiau apsnigtas pušų miškas, jo kamienai įmirkę nuo susikaupusio vandens. Gal ant miško nusileido sniego lavina iš gretimo Everesto? Medžiai kažkokie vargani, šakelės nutįsę, pasvirę, lyg sužvarbę padarai nuo ilgo stovėjimo šaltam vandeny. Pro pušų kamienus skverbias ryški šviesa ilgais, ilgais spinduliais, kurie sminga tiesiai į tavo juodas lėliukes ir jose atsispindi įgaudami oranžinio švytėjimo briauną. Akies rainelę sudaro suverpti, atausti ir išpašyti žali siūlai, tai tankūs žalumynų debesėliai, disko formos rainelėje slenkantys ratu aplink. Akyse sužybsi raudonos genio juostos, kai šis, palikęs tuščiavidurį medį, nuplazdena kur kitur, iš tavo regėjimo lauko.

O pušų miškelis baigia sužvarbti nuo ledinio stovinčio vandens jūros...

Aš taip pasiilgau rudens. Tų spalvotų lapų kilimo ant šlapio smėlio plataus, kiek duobėto kelio. Net ir jų, sudžiūvusių, sausų, papuvusių, bet vis dar gražių savo pigmento gausa, jie žiba visu gražumu saulėje, kai lietus jau būna praėjęs ir kažkur iš kitos namo pusės danguje atsidengęs vaivorykštės lankas. Jis mėgsta atsidengti visai prieš tą didelį langą svetainėje, kartkartėm viršus užlenda už balkono, tada jau tik eiti į balkoną ir bandyti užfiksuoti šį ryškų, spalvotą stebuklą viename regos lauke, žiūrėti ilgiau nei minutę, kad sąmonė nervų impulsais perrašytų informaciją pasąmonei, įlaminuotų.

Noriu amžiams prisiminti daugelį dalykų. Bet jei aš ne amžiams, jei niekas nelieka amžiams, kodėl šis žodis ir iš viso reikalingas? Teoriškai, bet praktiškai... Juk nesvarbu, kiek laiko švietė saulė  iš po debesų ar kiek ji leidosi, išlaikydama danguje tą auksinį, rausvą, puikų kaip peizažas grožį, prieš pat jam išslystant, prieš pat užgęstant. Svarbu tai, kas įstrigo tau į širdį, kas buvo reikšminga, svarbu. Tai gyvuoja tavyje daug ilgiau, nei ilgi, vienodi išgyvenimai. Jie atgimsta tavyje. Tai taip reliatyvu, tas visagalis laikas. Juk jis, įrodyta - reliatyvus, o visagalis nėra niekas. Niekas niekam... Ruduo dar ateis ir ateis daugybę kartų, ir kiekvienąkart numirs seniai praplikęs, nebetekęs paskutinių lapų, o naujas ruduo vėl bus jaunas ir spalvotas, tik jau nebebus tas pats. Gal gana greitai nebeliks rudens, nebeliks klimato ciklo, tik svilinanti žmonių širdis ir delnus kaitra. Gal kažkada nebebus ir manęs, ir visko, ką gražaus kadaise norėjau sukurti. Bet kažkur kažkas liks, kažkokia sąmonės grandis, ir jeigu ji liks, kartu išliks visas pasaulis. Amžiams.

But... This isn't that glamorous. Frankly more a random rambling, linked with the surrealististics (i mean the people of surrealizmas. yes, it's not spelled like that at all...) method to guide on dreams (the trees, a dream Berry has heard of already, minus the Sims) and some of my most precious Autumn's memories to look through the window and see the nice color of the maple-tops and the matching undertone of the sky after the rain with sunshine and lots of beautiful front views through my living-room window, followed by a deep thought process (while watching Friends and never really having stepped outside). Frankly this was more glamorous minus the explanation and frankly it's not glamorous at all! +, granddad said it's nihilistic.Which it is. I realize I'm a small sad person through the blant black-and-white expression of my inner things. 

This is not fair though, provided that Berry the Queen can see it, whilst she did her homework, and I haven't read the stuff yet, or ever!!, maybe. Berry you owe me.: D Truly, it's your choice.

But don't shy away from sharing with us, we like your scrabbles !!~! Hopefully you will now feel better about yours.

My favorite that I read not to my granddad and feel a little bit like cheating ...

I added this myself for the teacher. I love this one! 

Purienų pataluos,

Pienių pūkuos,

Pakalnučių kalnuos,

Saulės delnuos

Supasi švelnus saldumas.

Sniego baltumas;

Žibančios žvaigždės;

Miego ramumas;

Tirpstančios snaigės.

No, not this one, ....

Kristalizuotos žibutės

Užšaldytos žibutės

Žiba lyg žvaigždutės;

Cukrus ant liepsnos

Traška šaukšto skrebenime

Blizga lyg dribūs kristalai

Kristalizavime.

Cukrelis ruduoja,

Kol virsta saldžiausia,

Ruda, lipnia mase,

Skaniausia karamele.

Iš puodo garuoja

Minkšti sukti liežuvėliai,

Senelė niūniuoja

Ir neša puodynę palėpėn.

Šviežia žaluma, pavasarinė

Padvelkia iš durų atdarų.

O štai ir anūkėlė, pirmutinė

Rieškučiom atneša žibuoklių mėlynų.

Ant aukšto užsilipus smaližiauja

Ir laižosi pirštus, karamelės pilnus,

Betgi darbai nelaukia

Ir gražiai sau sodo salone

Senelė, anūkė ir draugė

Ant gležnų žiedlapėlių,

Stiklainyje uogienių,

Pila cukrų, karamelizuotą,

Sniegą birų, kristalizuotą.

Ir užšaldo žibutes

Tik vos vos purpurines,

Giliau į lentyną nustumdamos

Šaldytuvo seno, burzgiančio.

Palikdamos podėly iki nakties,

Kai lyg žvaigždės sužibės,

Lyg plaštakės išplasnos

Ir kristalais pasipuoš.

Tos žibutės žibuoklėlės išsikristalizuos.

the crystallized violets, that, oddly enough, don't come in English. *frown*

be kind