Miniatiūros

Sveeeeeeeikos mergaitės! Paulina mane paskatino įkelti tuos kūrybos dalykėlius, kuriuos mums reikėjo lietuvių kalbai parašyti... Su jais tai irgi buvo čia man streso. Pradanginau eilėraštį, beeet turiu miniatiūras (jas kol kas įkelsiu), ir dar turiu novelę, beeeet ji kind of pathetic. Aš jau geriau ją patobulinsiu until anyone's eyes get the chance to glance at it.
 __________________________________

Žiemos rytas kaime

Nenoriai turėjau pramerkti akis, mat į jas žadinančiai spindėjo šalta rytinė saulė, kuri į kambarį pateko miglotai figūrai atidengus senovines, raštuotas užuolaidas. Vėliau susivokiau, kad tai buvo mano teta, itin mėgstanti anksti keltis. Iš savo šilto guolio paslapčia stebėjau, kaip ji prisėda prie didingų audimo staklių ir sudiržusiomis nuo kasdienio darbo rankomis suveria metmenis į nytis, pro jas šaudykle tiesia ataudų siūlą... Tai graži lovatiesė bus, išmarginta dailiais ripso raštais! Susižavėjusi ilgesingai atsidūstu ir mano žvilgsnis nukrypsta į tolėliau matomą kambarį, kuriame močiutė tyliai koja mina paminą ir taip suka verpimo ratelį. Ji peša iš kuodelio verpalą, o kita ranka lygina siūlą ir leidžia jį į ritę it tikra profesionalė. Mintyse nusprendžiu, kad vėliau būtinai paprašysiu jos, kad nors kažkiek verpti pamokytų ir mane. Reikia visgi susipažinti su savo šaknimis ir nors kartelį išbandyti senovės lietuvės mergelės darbus, atliekamus žiemos dienomis... Staiga mano apmąstymus nutraukia darnūs vyresniosios sesers ir didžiosios žalmargės skleidžiami garsai. Viena jų tyliai suknarkia ir giliai atsidūsta, matyt, nevisiškai saldžius sapnus mintyse regėdama, o kita gi energingai ir noriai mūkteli išvydusi senelį, nešiną kibiru vandens ir šieno. Iš to sprendžiu, jog rytas tikrai ankstyvas, mat gyvulėliai yra šeriami vos saulei tekant, todėl laiminga nusižiovauju ir apsikamšau močiutėlės rankų darbo antklode, kvepiančia šiluma ir meile. Greitai vėl tingiai užmerkiu akis, džiaugdamasi, kaip it kokia muzikėlė traška malkos senajame „pečiuje“, ir aš visai nejaučiu, kad už lango 23 laipsniai šalčio, o visi medžiai – liepos, klevai, kaštonai, obelys, vyšnios –  pasipuošę smulkučiu šerkšnu...

 

Ji

Iš sunkaus, tiršto, pūkinio rūko, apšviesto blausia purpurine šviesa, it būtų nulieta iš vaško, aidu atsklido ilgai laukta jos tiesa. Staiga persmelkus naktinėtojos pelėdos ūkavimui, sušlamėjus lapų vainikais pasipuošusioms liepos šakoms, o ežere suspindus vienišam, sidabriniam mėnuliui, jos lieknas siluetas neramiai sujudėjo vėjyje suskambusioms natoms. Tuo metu tamsoje žybčiojantys jonvabaliai darniai šoko aplink žiedlapius suskleidusiais rugiagėles, saulutes ir aplink snaudžiančią visų gėlių valdovę – baltąją leliją. Ji grakščiai it gulbė ištiesė virpančias savo rankutes ir ėmė lengvai suktis ant minkštos žolės, tyliai šiugždant nėriniuotoms jos baltos suknelės klostėms. Iš susižavėjimo pritariamai sulinksėjo didingos klevo ir ąžuolo viršūnės, o plasnojantis spalvotais it vaivorykštė sparnais drugelis sustojo pasigrožėti. Tuo metu ji net užmerkė savo šokoladinio rudumo akis, jausdama ir girdėdama tik melodiją, paklusdama tiktai stebuklingoms, gyvybę teikiančioms natoms. Nepaisydama nerūpestingai besiplaikstančių neklusnių, auksinių garbanų, ji ir toliau šoko. Tačiau ji nematė, kaip staiga lyg pažadintos galvas iškėlė pakalnutės, svajinai dūsavo skardųjį balsą beilsindamos lakštutės, o anksčiau snūduriavę medžiai darniai drauge lingavo, apsvaigę nuo dieviškai šokančiosios figūros. Deja, pamažu lėtėjo magiškoji muzika ir ji išsigandusi atvėrė akis, žaibo greitumu apsidairė ir akimirksniu paniro į vaškinį rūką, paskleisdama kibirkštėles ir palikdama mišką šaltai tamsai, nuščiuvusį ir nesuprantantį, ar visa tai buvo tikrovė ar tik iliuzija... Staiga plieninė mėnulio šypsena ėmė blėsti, vos iš dangaus ėmė brėkšti pirmieji ryto spinduliai, o pasipūtusi, apsikaišiusi tankiomis plunksnomis pelėdžiukė užmigo, neišvydusi, kaip ant žolės paklodės ėmė tyliai kelti  galvą nematyta, auksu švytinti gėlė...

 

_____________________________________________

Ah, oui. C'est Eimantė. (in case you haven't understood that yet,

but you were supposed to. hehehe. all this is more of a nothing,

not that much at all, but it's a miniatiūra, so it can't be much, right?

love you girls!!! <3)