anyway, this must have sounded brilliant over the phone:
cause he said it did
Į mano atmintį
įsirėžęs vienas vaizdas. Tai pusiau apsnigtas pušų miškas, jo kamienai įmirkę
nuo susikaupusio vandens. Gal ant miško nusileido sniego lavina iš gretimo
Everesto? Medžiai kažkokie vargani, šakelės nutįsę, pasvirę, lyg sužvarbę
padarai nuo ilgo stovėjimo šaltam vandeny. Pro pušų kamienus skverbias ryški
šviesa ilgais, ilgais spinduliais, kurie sminga tiesiai į tavo juodas lėliukes
ir jose atsispindi įgaudami oranžinio švytėjimo briauną. Akies rainelę sudaro
suverpti, atausti ir išpašyti žali siūlai, tai tankūs žalumynų debesėliai,
disko formos rainelėje slenkantys ratu aplink. Akyse sužybsi raudonos genio
juostos, kai šis, palikęs tuščiavidurį medį, nuplazdena kur kitur, iš tavo
regėjimo lauko.
O pušų miškelis
baigia sužvarbti nuo ledinio stovinčio vandens jūros...
Aš taip pasiilgau rudens. Tų spalvotų lapų kilimo ant šlapio smėlio plataus, kiek duobėto kelio. Net ir jų, sudžiūvusių, sausų, papuvusių, bet vis dar gražių savo pigmento gausa, jie žiba visu gražumu saulėje, kai lietus jau būna praėjęs ir kažkur iš kitos namo pusės danguje atsidengęs vaivorykštės lankas. Jis mėgsta atsidengti visai prieš tą didelį langą svetainėje, kartkartėm viršus užlenda už balkono, tada jau tik eiti į balkoną ir bandyti užfiksuoti šį ryškų, spalvotą stebuklą viename regos lauke, žiūrėti ilgiau nei minutę, kad sąmonė nervų impulsais perrašytų informaciją pasąmonei, įlaminuotų.
Noriu amžiams
prisiminti daugelį dalykų. Bet jei aš ne amžiams, jei niekas nelieka amžiams,
kodėl šis žodis ir iš viso reikalingas? Teoriškai, bet praktiškai... Juk
nesvarbu, kiek laiko švietė saulė iš po
debesų ar kiek ji leidosi, išlaikydama danguje tą auksinį, rausvą, puikų kaip
peizažas grožį, prieš pat jam išslystant, prieš pat užgęstant. Svarbu tai, kas
įstrigo tau į širdį, kas buvo reikšminga, svarbu. Tai gyvuoja tavyje daug
ilgiau, nei ilgi, vienodi išgyvenimai. Jie atgimsta tavyje. Tai taip reliatyvu,
tas visagalis laikas. Juk jis, įrodyta - reliatyvus, o visagalis nėra niekas.
Niekas niekam... Ruduo dar ateis ir ateis daugybę kartų, ir kiekvienąkart
numirs seniai praplikęs, nebetekęs paskutinių lapų, o naujas ruduo vėl bus
jaunas ir spalvotas, tik jau nebebus tas pats. Gal gana greitai nebeliks
rudens, nebeliks klimato ciklo, tik svilinanti žmonių širdis ir delnus kaitra.
Gal kažkada nebebus ir manęs, ir visko, ką gražaus kadaise norėjau sukurti. Bet
kažkur kažkas liks, kažkokia sąmonės grandis, ir jeigu ji liks, kartu išliks
visas pasaulis. Amžiams.
But... This isn't that glamorous. Frankly more a random rambling, linked with the surrealististics (i mean the people of surrealizmas. yes, it's not spelled like that at all...) method to guide on dreams (the trees, a dream Berry has heard of already, minus the Sims) and some of my most precious Autumn's memories to look through the window and see the nice color of the maple-tops and the matching undertone of the sky after the rain with sunshine and lots of beautiful front views through my living-room window, followed by a deep thought process (while watching Friends and never really having stepped outside). Frankly this was more glamorous minus the explanation and frankly it's not glamorous at all! +, granddad said it's nihilistic.Which it is. I realize I'm a small sad person through the blant black-and-white expression of my inner things.
This is not fair though, provided that Berry the Queen can see it, whilst she did her homework, and I haven't read the stuff yet, or ever!!, maybe. Berry you owe me.: D Truly, it's your choice.
But don't shy away from sharing with us, we like your scrabbles !!~! Hopefully you will now feel better about yours.
My favorite that I read not to my granddad and feel a little bit like cheating ...
I added this myself for the teacher. I love this one!
Purienų pataluos,
Pienių pūkuos,
Pakalnučių kalnuos,
Saulės delnuos
Supasi švelnus
saldumas.
Sniego baltumas;
Žibančios žvaigždės;
Miego ramumas;
Tirpstančios snaigės.
No, not this one, ....
Kristalizuotos žibutės
Užšaldytos žibutės
Žiba lyg žvaigždutės;
Cukrus ant liepsnos
Traška šaukšto
skrebenime
Blizga lyg dribūs
kristalai
Kristalizavime.
Cukrelis ruduoja,
Kol virsta saldžiausia,
Ruda, lipnia mase,
Skaniausia karamele.
Iš puodo garuoja
Minkšti sukti
liežuvėliai,
Senelė niūniuoja
Ir neša puodynę
palėpėn.
Šviežia žaluma,
pavasarinė
Padvelkia iš durų
atdarų.
O štai ir anūkėlė,
pirmutinė
Rieškučiom atneša
žibuoklių mėlynų.
Ant aukšto užsilipus
smaližiauja
Ir laižosi pirštus,
karamelės pilnus,
Betgi darbai nelaukia
Ir gražiai sau sodo
salone
Senelė, anūkė ir draugė
Ant gležnų žiedlapėlių,
Stiklainyje uogienių,
Pila cukrų,
karamelizuotą,
Sniegą birų, kristalizuotą.
Ir užšaldo žibutes
Tik vos vos purpurines,
Giliau į lentyną
nustumdamos
Šaldytuvo seno,
burzgiančio.
Palikdamos podėly iki
nakties,
Kai lyg žvaigždės
sužibės,
Lyg plaštakės išplasnos
Ir kristalais pasipuoš.
Tos žibutės žibuoklėlės
išsikristalizuos.
the crystallized violets, that, oddly enough, don't come in English. *frown*
be kind
Those are great! Ta miniatiūra (tikiuosi that's what it is XD) tokia filosofiška. Tik šiek tiek keistas dalykas tokie žodžiai kaip nervų impulsai ar įlaminuotų ar reliatyvus, kažkas tokio. Jie taip įdomiai ten atrodo, tikrai labai įdomiai.
ReplyDelete