Switchy

Po dekiu darėsi karšta, be jo – per vėsu, vilna šiurkšti, fotelis ankštas. Lotė nusisuko į atlošą ir suvyniojo gumulą antklodės po galva. Užsimerkė ir stengėsi gulėti ramiai. Juk buvo užmigusi! Nebuvo taip jau blogai...

Kažkur už nugaros pasigirdo pažįstamas „bzzzzz bzzzt bzzzt“. Tada tyla ir dar kartą. Lotė paslėpė ausį po ranka. Kažkas caktelėjo į kaktą. Ji pašoko, papurtė galvą, nusibraukė veidą. Juodas vabzdys apsuko ratą ir nutūpė ant užuolaidos. Mergina atsisėdo, apsidairė. Tingiai tiksėjo sieninis laikrodis. Rodė pusę keturių. Pro langus skverbėsi melsva prieblanda. O Lotė tik spoksojo priešais save. Kažkur toli toli, nedidelėje įlankoje dabar švartuojasi laivai, zuja žmonės, į laivus krauna dėžes arba lipa patys. Dar šiek tiek toliau snaudžia gatvė su eile namų iš kiekvienos pusės... O kažkur daug daug toliau jau tikriausiai pabudo didmiestis. Ar didmiesčiai apskritai miega..? Bet jai dar tikrai reikia. Akys lipo ir nenorėjo žiūrėti. Lotė atsikėlė, sustirusiais žingsniais patraukė į miegamąjį. Atsargiai pasuko rankeną, tikėdamasi, kad durys nepradės   girgždėti. Pravėrė nedidelį plyšį ir įsmuko. Pirma lova. Juoda ševeliūra, pasklidusi ant pagalvės, violetinė miego kaukė ir gėlėtas chalatas ant atkatės. O štai ir antroji, priešais apmusijusį langelį. Bet ką čia veikė dar vienas kauburys? Taikiai šnopavo nusisukęs į sieną. Lotė dirstelėjo iš arčiau. Maksas! Aišku.. Suirzusi apsisuko ir išsmuko atgal. Buvo per daug mieguista kad ilgai piktintųsi. Jau nebesistengdama elgtis tyliai, atidarė duris ir nugriuvo ant artimesnės lovos. Susisukoo į tą patį vilnonį dekį. Bent jau lova.

***

Eh, atsiprašau, kad nieko nevyksta. Parašiau pusę puslapio apie tai, kaip kažkas nuėjo nuo fotelio iki lovos ir atsigulė. Tobulėju...

Liquorice

Switchy

Siūbavo tamsios bangos.  Kita dalį vandens blaškė vėjo šuorai, vijo lašų sūkurius, kol šie nukrisdavo į jūrą. Kažkur tarp lašų ir bangų suposi  sala. Nedidelė ir tyli, iš lėto yrėsi pirmyn. Nuo pakrantės liaunų pušų saujele atskirtas vasarnamis, du gelsvi kvadratai – tokie būdavo salos vakarai.

Maksas už kito stiklo  baigė daryti atsispaudimus. Atsispyrė nuo lentinių grindų, girgžtelėjo. Jis ėmė stotis. Staiga kažkas šalto taukštelėjo į viršugalvį, net nudiegė. Jis vėl susigūžė ir atsargiai pasitraukė į šoną. Priekaištingai nužvelgė kvadratinį šviestuvą. „Namas liliputams“, - nusprendė eilinį kart. Suirzęs išdunksėjo pro duris. Tamsu. Priėjo prie lango ir dirstelėjo laukan. Lingavo tamsūs šakų siluetai. Krosnis pakurta, trobelėje gan šilta. Voratinkliai, užuolaidos, ir lašai, riedantys stiklu. Galėtų būti jauku...

Kažkas subruzdėjo, tiesiai už nugaros. Jis atsisuko ir nužvelgė kambarį. Pasigirdo? Bet ir vėl - lyg kvėpuotų. Visai šalia. Atsargiai priėjo prie fotelio ir persisvėrė per atlošą. Akimirksnį atrodė, kad raitosi tamsus padaras su daug galūnių. Jis sustingo priešais. Užsimerkė. Nesąmonė, taip nebūna. Atsimerkė. Padaro nebebuvo. Tiksliau, jis įgavo žmogišką pavidalą, apsivertė ant šono ir suniurnėjo per miegus. Keistosios galūnės baigėsi kojinėmis ir riešinėmis. Maksas vos ne prunkštelėjo. Nutraukęs nuo sofos dekį užklojo krėslo gyventoją. Kad niekas daugiau nematytų besiraitančių padarų. Tada tyliai išslinko iš kambario.

Sara tysojo miegamajame. Detektyvas, lova, puodelis ekspreso. Štai ir vasara. Tik gaila, kad lyja, o vienintelis stogas virš galvos – apšiurusios lūšnos. Belieka pasinerti į žmogžudystes...

Kažkas bilstelėjo. Dusliai, tik iš mandagumo.

-Ei, neapsimesk. Juk šviesa dega.

-Palauk, rengiuosi.

-Jau einuuu…

Rankena brakštelėjo. Tarpdury išdygo Maksas. Sara pašoko it įgelta.

-Aš sakiau, kad neitum!

-Oj.

-Ko reikia?

-Nieko ypatingo. Ką darai? – Maksas akimis perbėgo kambarį, ieškodamas, ko galėtų paprašyti.

-Skaitau. Nesimato? – varnaplaukė kilstelėjo knygą.

-Ką skaitai?

-Tu nežinosi. (… -autoriaus pavardė)

-Aha. Gal turi ką paskolint?

Sara nukorė kojas ir atsisėdo.

-Neturiu. Nebent susidomėtum “L’Officiel”.

-Kad jau toks platus pasirinkimas…- Maksas pamažu pasišalino iš tarpdurio, lyg gavęs leidimą judėti.

Pasisukiojęs aplink langą plumptelėjo ant laisvos lovos.

-Žurnalai lentynoj.

***

Čia nesibaigia, bet nespėjau daugiau  perrašyt. (:

Liquorice

Long shot

Hey, just some scribbling. :D She's aiming at Max.

Liquorice

Floating along

 - Maksai! - iš lauko atsklido spigus balsas. - susirink savo daiktus, lietaus ateina.

Tyla.

- Aš nerinksiu!

Ir vėl nieko. Į palangę ėmė bamsėti pirmieji lašai. Grieždama dantimis juodaplaukė, dviem pirštais suspaudusi purvinų sportbačių varstelius, nuskubėjo vidun. Uždariusi duris atsainiai paleido batus ir jie dusliai bumtelėjo ant aslos. Lotė jau buvo beeinanti į lauką.

- Lyja? - nusivylusi paklausė.

- Aha. Vėl... - patvirtino Sara.

Atsidususi Lotė nusiavė mokasinus ir grįžo į svetainę. Sara šleptelėjo basutes į kampą ir nusekė pavymiui.

- Ką veikiam? - paklausė Lotė tingiai susiraitydama krėsle.

- M... nežinau, man reikia paskambint pusseserei.

- Aaaišku, - Lotė išdainavo pro žiovulį. O po to?

- Paskui... Skaitysiu gal. Ką dar veikt, kai toks oras.

- Gal kortom?

- Nusibodo. Kortos, šaškės, šachmatai, domino - vakar žaidėm visą vakarą. Ir užvakar, ir turbūt dar prieš tai.

- Mm...

Klaktelėjo užraktas - Sara užsirakino miegamajame, kaip visad kai skambindavo pusseserei. Lotė užsimerkė. Galūnės  lyg įklimpusios į gumą. Bet pailsės naktį, dabar ne laikas. Ji nerangiai išsivertė iš krėslo ir nukrypavo atgal prie miegamųjų. Vienas tebebuvo užrakintas, kitame nė gyvos dvasios. Apėjusi namelį surado tik Maksą, šveičiantį kriauklėje sporbačius.

- Gal norėsi pažaist kortom, - viltingai pasiūlė.

- O kas dar žais? - skeptiškai susiraukė šis.

- Nežinau, Sara sakė ne, - užvertė akis Lotė.

- Dviese neįdomu...

Lotei dingtelėjo, kad nepakatų ir dešimties žaidėjų, jei tarp jų nebūtų Saros.

- Galiu pakviest Ulriką, - toliau siūlė lyg niekur nieko.

- Gali, tik nuo kada jis ateina kviečiamas?

Lotė nusprendė palinkti jį ramybėje ir patraukė prie lango. Vis dar pylė kaip iš kibiro. „Ech, koks skirtumas“ - pamanė, - „vis tiek trūniju čia kaip kelmas. Negi vėl taip visą pusdienį?..“ Nusivilko megztinį, nusispyrė šlepetes ir šmurkštelėjo laukan. Kai šalti lašai ėmė kliokti už apykaklės snaudulio neliko nė kvapo. Kad nesušaltų ji pasileido ristele pakrantės link. Spygliai ir akmenukai badė padus, bet šiaip buvo smagu. Pakeliui pasigrožėjo lūžtančiomis bangomis, kurios apsėmė beveik visas uolas. Tada pasuko per mišką, savo įprastu takeliu, kvepiančiu drėgme ir spygliais. Išlindusi kitoje pusėje nustojo bėgti, nes ėmė diegti šoną. Žirgliodama dideliais žingsniais gaudė orą. „Bent nebešalta.“ Pakėlusi akis pamatė kažką pilkuojant aukštėliau ant uolos. Ulriką, žinoma, nors jis labiau panėšėjo į kupstą. „O!“ Lotė pabandė lipti, bet pasirodė per statu. Nuslydo nuo šlapio riedulio ir dar nusibrozdino blauzdą. Kitoje pusėje  sekėsi geriau - po truputį užsikabarojo viršun, nors uolos ir bjauriai braižėsi. Susiradusi įgilėjimą pritūpė ir atsisukusi kupsto pusėn pašaukė modama rankomis. Kupstas nejudėjo. Visai gali būti, kad neišgirdo per vandens ūžimą, o ir pažadinti Ulriką iš jo mintijimų nebūdavo lengva. Lotė uolos viršumi nurėpliojo toliau, ieškodama patogesnės vietos. Kupstas pagaliau pastebėjo ir įsistebeilijo į akmenimis keliaujančią mergaičiukę, kaip į skruzdėlę, lipančią namo siena.

- Labas, - pasisveikino ji įsitaisydama ant plokščio akmens. - Išėjau pasivaikščiot, nes namie labai nusibodo.

- Matau, - burbtelėjo Ulrikas.

- Ką žiūri? - Lotė nenustygo vietoje.

- Bangas, - patylėjęs atsakė.

- Oho, kaip ten lužta! - nusistebėjo ir parodė į kyšulį, skrodžiantį jūrą. Ant jo virto didelės baltos lavinos.

Kurį laiką ji sėdėjo tylėdama, užsižiūrėjusi į tolį kaip ir Ulrikas. Bet greit vėl neištvėrė:

- Aš eisiu ant kyšulio,  - pranešė.

- Eik.

- O tu neini?

- Ne.

- Nu kodėl, einam gi... - Lotė nenustojo zyzti.

- Nenoriu. Bangos per didelės. Žinai, kad tave nutėkš kaip varlę?

- Nutėkš tai nutėkš, bet ten labai gražu. Gerai jau gerai... Išeinu.

Visai nusivylusi savo bendrakeleiviais ji nulipo žemyn ir nužingsniavo kyšulio link. Kupstas liko kur buvęs.

Priėjus kyšulį Lotei ko ne užgulė ausis nuo griaudinčios mūšos. Kyšulio galo iš vis nesimatė. „Iki pat galo niekaip nenueisiu, bet šiek tiek arčiau...“ - svarstė žvelgdama pirmyn. Nedrąsiai žengtelėjo ir sustojo.Didžiuliai purslų stulpai šoko abiejose pusėse. „Dar truputį“ - pasiryžo Lotė ir prisivertė eiti į priekį. Staiga siūbtelėjo vanduo ir ji kluptelėjo, įsikibdama akmens. Užpylė iki pusės blauzdų. Bangai nuslūgus tuoj pat apsisuko ir beveik bėgte grįžo į krantą, širdis tuksėjo kaip švytuoklė.

Ulrikas vyptelėjo sau panosėje, po plastikiniu lietpalčiu, per kurį žliaugė upeliai.

Lotė pasuko namo. Bangų jai jau užteko iki valiai, be to kiaurai permirko ir nugara ėmė bėgioti šiurpuliai. Parėjusi pravėrė laukujas duris ir pašaukė:

- Sara, paduok šlepetes, jei gali!

- Pasiimk pati, kodėl aš? - atsklido priešiškas atsakymas iš miegamojo.

- Prašau? Aš negaliu pati!

- Pasigirdo tapsėjimas ir tarpdury išdygo surūgusi Sara su guminėmis šlepetėmis rankoje.

- Aš nieko šiandien ir neveikiu, tik tampau visų batus... Nesugebat net -

Tada ji pakėlė akis į varvančią mergaičiukę.

- Lote!? Kas tau užėjo?? - ji tik stovėjo išpūtusi akis, spoksojo priešais ir nerado žodžių.

Tuo pasinaudojusi Lotė pasilenkė ir pabandė išpešti šlepetes.

-Buvau išėjus pasivaikščiot...

Šlepetės liko savo vietoje.

-Pasivaikščiot? Negi nematai koks oras lauke!? O jei taip jau prisireikė, žinok yra striukės, skėčiai ir panašūs dalykai! Ir batai, beje, irgi...

-Žinau, bet kaip tyčia jie buvo užrakinti, - sukrizeno Lotė.

- O, žinoma, dabar jau aš kalta, kad elgiesi kaip mažvaikė! Kai susirgsi, nesitikėk kad šokinėsiu aplink.

- Tiesiog duok man šlepetes...

Ji staigiu judesiu ištraukė šlepetes iš Saros rankų ir apsisukusi nukulniavo į dušą plautis kojų. „Ir kokia širšė jai įkando“, - mąstė sprukdama nuo likusios moralo dalies. - „Noriu ir susirgsiu, mano reikalas.“

Po šiltu vandeniu nutrynusi kulnus paršlepsėjo atgal į kambarį. Išsivirė liepžiedžių arbatos ir įsitaisė ant krėslo, svetainėje. Tas gėlėtas aptrintas fotelis kažkodėl buvo tapęs visų mėgstamiausiu tašku, gal dėl to, kad iš ten galėjai stebėti judėjimą visame namelyje. Lotė pasvarstė, kur išsislapstę Maksas ir Sara, nes paprastai lietingomis dienomis visi zuidavo svetainėje, neturėdami ką veikti. Ant stalo pamatė gulint sulankstytą popiergalį. Pačiupusi išskleidė ant stalo. Tai buvo jūrlapis, su pažymėtomis plauksalių orbitomis. Pasukiojusi lapą surado jų kelionės tikslą - uostamiestį kitame krante. Visas vandens plotas buvo suvarstytas lenktų salų kelių. Kažkuriuo iš jų kaip tik plūduriuoja jie. 1073 sala ...(įrašyti pavadinimą)... vandenyne.

Pabaigusi arbatą susikėlė kojas ir padėjo galvą ant atkaltės. Fotelis ėmė atrodyti labai minkštas, o į galūnes sugrįžo sunkumas. Prisidėjo ir monotoniškas lašų taukšėjimas į palanges...

I congratulate anyone who survives that lump of text. x)
Šiaip ar taip, tikiuosi, kad nebuvo mirtinai nuobodu, parašykit viską, kas blogai, net jei tai būtų ir viskas.

Dar atsiprašau, kad taip begėdiškai išstūmiau visus likusius veikėjus iš pagrindinio plano. Kitą kart pasistengsiu labiau. C:

Pratęskit, jei kils minčių!

Liquorice

Muttering sky

Šiąnakt buvo gražus oras...xD Labai labai. Tik gaila kad taip sunku nufotografuot. The views, the sound...

Do Not enlarge, please.

 Sorry for the quality...

L.

Something somethings

Jumping off the swing
Trying out your wings

Being told, 'Defeat'
'Never do retreat'

Ready to explode
In this light abode

How do you suspect
Which one is correct?

L.

Gray day

Ryte pirmoji į virtuvę atšlepsėjo pasišiaušusi Lotė. Ji atsikėlė kiek vėliau, tad ir kiti netruko susirinkti. Niekas negalėjo pasigirti gera nuotaika, bet sušniurusi Lotė ryte buvo ypač retas reiškinys. Visai nenusiteikusi ką nors gaminti, ji įsipylė dubenėlin dribsnių ir šliūkštelėjo pieno. Maksas susitepė sumuštinių su kumpiu. Ulrikas atsinešė kažkokių džiovintų jūros augalų ir užplikė juos karštu vandeniu. Visi įsitaisė savo vietose aplink staliuką. Akis įkyriai badė tuščia vieta Makso pašonėje ir visų judesiai staiga pasidarė kažkokie kampuoti. Skardžiai aidėjo indų barškesys, o tuščia kėdė tarsi skleidė sunkią tylą, kuri pamažu nusėdo kambaryje.
Vienintelis Ulrikas neatrodė neatrodė prislėgtas, tik kaip visad tylus tūnojo kampe, ilgais pirštais vartydamas šaukštelį, kaip voras voratinklyje.
Lotė keliais kąsniais prarijo dribsnius ir nieko nesakiusi dingo lauke. Ulrikas pabaigęs žoles irgi išnyko. Iš tiesų saloje jis retai ką veikdavo be vienišų pasivaikščiojimų pakrante ir mankštos ryte. Pilku žvilksniu visad prilipusiu prie horizonto, būdavo lyg ir visai kitur, o jei kas priversdavo jį sugrįžti, greit pasigailėdavo.
Maksas liko vienas su sumuštiniu ir žurnalu, bet mielai būtų padaręs taip, kad jie galėtų kalbėti. Užvertęs paskutinį puslapį tiesiog vėl nucimpino į miegamąjį ir užsidėjęs ausines paleido muziką.
***

Maksas atsimerkė. Kažkas grojo. Jis atsisėdo, išsiėmė ausines ir apsidairė. Už lango tvyrojo prieblanda. Jis išjungė grotuvą ir sugrūdo į kišenę. Apdujęs  nuo tvankaus pelėsių plėko išvirto iš lovos ir plačiai atlapojo langą. Vidun ėmė veržtis gaivus vakaro oras. Kvepėjo drėgme, matyt buvo neseniai paliję. Vėl kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė pakelį mėtinės gumos. Visada ją kramtydavo, kai būdavo suirzęs. Staiga toptelėjo, kad kišenėj neužčiuopė rakto. To, su kuriuo buvo užrakinęs pašiūrę. Dar kart patikrino abi treningo kišenes. Nebuvo. Tada nukratė lovatiesę – galėjo iškristi kol miegojo – bet niekas nenukrito.  „Lotė. Idiotė. Nusispjausiu į viską kaip Ulrikas. Visa šita ...Eima, įrašyk Makso sugedimo laipsnį atitinkantį žodį... jo kaltė. Tai ko aš turiu gaudyt visokias mažvaikes!?“ Susiraukęs jis užsimetė striukę ir įsispyrė į sportbačius. Tada pasiėmė nuo spintelės žibintuvėlį ir žengė laukan gerai trinktelėdamas durimis.  Šaltas lašas nuo stogo paptelėjo  tiesiai ant viršugalvio. Per juosmenį siekiančias smilgas teko bristi iki pašiūrės. Pagaliau nusikasė iki durų, pašvietė į skląstį. Ten kybojo spyna. Suėmęs šlapią aprūdijusią rankeną pabandė slinkti dešinėn. Nieko neišėjo.  Gal tikrai pats  pametė tuos velnio raktus? Pasijuto visiškai kvailai. Žinoma, ji galėjo užrakint pasiėmus valtį, bet kam tiek vargo? Taip nieko ir nesupratęs apsisuko ir nubrido atgal. Namely šviesa nedegė. Nieko nebuvo.  Maksas atsiduso. Vakarais būdavo beprotiškai nyku. Jam trūko miestelio gyvenimo, nors ten ir nevykdavo nieko ypatinga. Bent jau naktys būdavo šiltos, pilnos šurmulio ir muzikos. O be to buvo paplūdimys. Ir bangos...

Jis nuspyrė sportbačius į kampą. Tik dabar pastebėjo, kad džinsai buvo permirkę iki kelių. Kažką suburbėjęs nuslinko į miegamąjį ir padžiovė ant kėdės atlošo. Tada  grįžo virtuvėn , išsitraukė kolos ir ėmė maigyt žinutę.

Liquorice

Miškas... daugiausia.

Labas.
Šiandien važiavom į mišką.
Radom kažkokių "pūkuotų" meldų.

 Ir dar keletą neišsiskleidusių šilagėlių, savo įprastinėj vietoj. Gaila kad nepamatysiu kaip žydi...

Visai netikėtai užėjom žalčialunkių. Pagaliau pamačiau kaip atrodo. Sako, labai nuodingi.

Tai va, žinau kad čia tik aš tokia miškinė, todėl atsiprašau už nereikšmingas rašliavas. Bet kad jau rašau, tai dar pridėsiu. XD
Keli užsilikę dar nuo vasaros:

Hm... miškas. Ir vėl.

Čia bandymas piešti "iš natūros" - Juodkrantėj yra toks restoranas "Kogas", kuris įrengtas laivo viduj. Nežianau, ar jis plauktų, bet plūduriuoja tai tikrai,  lyg ir visas dalis turi.

O čia turbūt ir taip atpažinsit. Nors ir nelabai vykęs daiktas.

Liquorice

Previously on the floating island...

Berry, don't bother, I think you have already read this, but Kiri wasn't able to read my handwriting so I'm posting it.
***
Ore tvyrojo kaitra. Jūra, atrodė, vos bangavo lengvai supdama saulės kepinamą salą. Visi keturi jos gyventojai savaip mėgavosi popiete: Lotė kiek kebliai bandė įsikarti į nedidukės pušies viršūnę, Maksas snaudė hamake, ištemptame paunksmėje. Ulrikas tuo tarpu aprišo ilgą virvę apie pušies kamieną pakrantėje, o pats pūkštelėjo į vandenį, laikydamasis už kilpos. Šaltas purslų lietus nusileido tiesiai ant saulėje tysančios Saros. Ji nepatenkinta atsisėdo.
-Ką čia dirbi?
-Maudausi, - išsišiepė Ulrikas ir paniro po vandeniu.
Sara apsimetė jo nepastebėjusi ir nusisuko. Artėjo antra valanda. Saulė kepino taip stipriai, kad nuo žemės kylantis įkaitęs oras virpėjo, o ant uolų buvo galima kepti kiaušinienę. Ulrikas pagaliau išsiropštė iš vandens ir nulapsėjo pasiimti rankšluosčio. Iš pušies tuojau šlumštelėjo Lotė ir atkurnėjo į pakrantę.
-Aš irgi noriu, Ulrikai, palik virvę!
-Mhm, -atsiliepė Ulrikas iš po rankšluosčio.
-Aš trečia!-galiausiai apsisprendė ir Sara.
Lotė nukurnėjo į namą ir tuojau pat grįžo apsivilkusi maudymosi kostiumėlį rudais taškučiais. Tada, šiaip ne taip išžvejojusi iš vandens kilpą, niurktelėjo į bangas. Atsiritusi banga staiga bloškė ją atgal, užpylė veidą. Pasigirdo neaiškus burbuliavimas, bet bangai atslūgus Lotė vis dar laikėsi virvagalio, kosėjo ir gaudė orą.
-Fu, kaip sūru! Ir traukia kaip reikalas!..
Nepaisant to, rudaplaukė turškėsi gerą penkiolika minučių. Sara su dideliu susikaupimu vartė vieną senų  „L'Officiel“ numerių iš savo kolekcijos. Kai Lotė vargais negalais užsikeberojo ant akmenų, ji numetė žurnalą ant patiesalo ir įsikibusi virvės atsargiai nulipo nuo uolos krašto.
***
Po maudynių šaltose bangose Lotė ko ne drebėjo. Susigūžusi į rankšluostį ji greit grįžo į virtuvę ir ėmė ieškoti ko nors valgomo. Nieko paruošta neradusi išsitraukė iš šaldytuvo miltų, pieno, kiaušinių ir užmaišė tešlą. Keptuvėjė čirkšdami pasklido pirmieji blynai, o namelyje - kepinių kvapas. Todėl Ulrikas ir Maksas taip pat greit atsirado virtuvėje, tik jiems teko palaukti kol Lotė prisivalgys pati. Laimė, tešlos buvo nemažai.
-Ei, nu tau jau užteks, priaugsi tiek svorio kad medžių šakos neišlaikys, - krizendamas pareiškė Maksas.
-Gerai, tai aš jum jau palieku, skanaus! - nusikvatojo Lotė ir užmaukšlino prijuostę jam per galvą. Ulrikui įteikė lopetėlę ir nusitvėrusi sulčių pakelį nubildėjo pro duris.
Ulrikas nužvelgė Maksą taip lyg ketintų jį užmušti su blynų lopetėle.
Lotei dingtelėjo, kad jau kuris laikas niekur nematė Saros. Viduj jos nebuvo, tad greičiausiai dar tebeguli lauke su senu žurnalu. "Keista, kad išsimaudžiusi neparėjo pasišildyt",- pamanė Lotė. Apėjusi ratą aplink namelį nieko nepamatė. Patiesalas pievoje taip pat buvo tuščias. Staiga žvilgsnis užkliuvo už drabužių krūvos ant jo. - "Negi ji  vėl vandeny?.." Lotė priėjo prie uolos krašto. Bangos siūravo tą patį virvagalį, tik nutrūkusiu galu. Kelias minutes ji bukai spoksojo į virvę. Tada šuoliais pasileido namelio link, atbloškė duris ir užriko:
-Sarą nunešė! Greičiau! Virvė nutrūko!
Maksas išpūtė akis ir pašoko nuo stalo.
-Kas kur nunešė?! Kokia virvė?.. - jis net nespėjo nuryti kąsnio.
-Ateikit! Dabar! - Lotė išbėgo atgal.
Maksas išpuolė paskui ją. Ulrikas ramiai pabaigė blyną ir išėjo paskutinis.
Visi nuskubėjo prie maudynių vietos, bet Saros niekur aplink nesimatė. Maksas rinko gelbėjimo tarnybos numerį. Baigęs kalbėti pranešė:
-Jie bus tik po pusvalandžio. Ką darom?
Lotė pašiūrėje aptiko pripučiamą valtį ir dabar jėga tempė Ulriką jos pripūsti.
-Mes turim valtį ir plauksim jos ieškoti! O kažkas pasiliks čia.
-Ne! Aš neplauksiu į atvirą jūrą su pripučiama valtim, - Ulrikas piktai nusipurtė jos rankas ir pasitraukė atatupstas.
-O tai ką daryt?? Palikt ją plūduriuot kažkur vidury vandenyno!? - Lotės balsas pakilo kokia oktava.
-Gali plaukti, jei nori. Aš tau netrukdau, - atkirto Ulrikas.
-Lote, niekas neplauks su ta valtim. Tu irgi, - galiausiai įsiterpė Maksas.
Jis pabandė uždėti ranką jai ant peties, bet Lotė išsilenkė ir piktai dėbtelėjusi nužingsniavo pašiūrės link.
Maksas atsisuko į Ulriką:
-Mes negalim jos išleist.
-Kodėl?
-Kaip, "kodėl"? Nes  turėsim du žmones dingusius jūroj vietoj vieno.
-Tai kuo aš čia dėtas?
-Nežinau, gal pasakyk jai ką nors?
-Kodėl aš? Eik pats ir sakyk.
-Nes tavęs ji bent jau nelaiko visišku asilu! Nors kartais nesuprantu kodėl.
***
Couldn't help it! Perrašiau gal pusę. Atsiprašau už nesąmoningą skyrybą, klaidas, be to patingėjau normalias kabutes gaminti.

Liquorice

La!

I'm trying to concentrate on revision, but the spring air coming through my window makes it so hard, I just cant! Who could be so dumb to make the exams in the  beginning of summer!? I'm writing fictional dialogues to learn the punctuation and adding exclamation marks everywhere! Lalala!
Liquorice

Hey.

Neturiu nieko jum paruošus, tai paimsiu ir prirašysiu niekų.
Turėčiau ruoštis sesijoms... Bet juk dar visas savaitgalis prieš akis! Argi aš galėčiau padaryti ką nors iš anksto.
Blank ir ta... kažkas šiuo metu intensyviai gyvena mano galvoje, bet aš vis vien nemoku nieko parašyti. O sala su penkiais paklydėliais taip ir nuplūduriavo į pasaulio kraštą.
Ai, beje, apie pasaulio galus ir kraštus, man patiko Murakamio knyga, gal ir Ki būtų įdomu.

Lotė sėdėjo ant akmens ir mataravo kojomis, o apačioje teliūskavo vanduo. Akmenų plyšyje buvo įspraustas dienoraštis apsitrynusios odos viršeliu ir kyšojo pieštukas. Saulė leidosi, kaip įprasta, pasvajojimo priešais jūrą metu. Ji mėgo įsivaizduoti, kaip galų gale pasieks krantą, atsidurs kokio milžiniško ir nematyto uostamiesčio viduryje, tada ieškos mažo viešbučio kambariuko su langu į skersgatvio sieną ir iki tamsos klajos siauromis, painiomis gatvelėmis. Gal netgi trumpam pasiklys. Visi kartu.
Bet greičiausiai taip neįvyks. Vos užlipę ant tvirtos žemės visi patrauks savais keliais - juk be salos niekas daugiau jų kartu nelaiko. Jau kažin kiek laiko ratais mynė kelis įgrisusius kvadratinius metrus - ir jai pačiai ne pro šalį pakesti vietą. Kita vertus, būtų gaila palikti tas tris keistas būtybes, taip normaliai ir nesusipažinus. Gal kai išlips...
Iš namelio išvirto Maksas, ko ne išnešdamas medinukes dureles paskui save, ir šuoliais pasileido į kitą salos galą. Iš paskos atsargiai išcimpino Ulrikas.
-Saaaraaa!

***
Seems like spring isn't so bad after all, since we have storms with thunder and snow included! Indeed, the evening was lovely today.
Parašykit kaip chorų karai praėjo!!!
Liquorice

dun ask me. no idea yet.

The girl opened her ocean-blue eyes and saw that she was laying in the middle of a forest, on a small spot covered with soft, greenish moss, to be exact. And that was probably the only place where you could lie like this, because all her eyes could see was trees all around and nothing else, even the sky was covered with sharp treetops. She stood up and examined her laced, cream nightgown, which wasn't muddy at all and she could see beams falling down and leaving light, friendly spots on it. That's how she decided that it was morning or an early noon. The girl lifted her eyes up from her nightgown to take a more careful look around the forest. There were wide, branchy firs and these were the only trees that she knew the name of. Other trees seemed like a mystery for her. She couldn't even remember if she had ever seen something like these majestic lords of this wood. The closest to her, there was a tree who had a snow white trunk. Not like birches have ones with black stripes, but literally white, as white as a cloud. It had tangled branches, but the strangest thing was the leaves that were growing on those mysterious branches. They were star-shaped, rainbow colored with petit houses on them! The girl couldn't believe her eyes, she closed them, counted to ten and as she caught the corner of that white trunk as she opened her eyes, she thought she must have been hallucinating. She took a few little steps barefoot, feeling the softness of greenish moss under her toes, and extended her shaking hand. She hesitated for a tenth of a second, but then she finally touched the petit house of a read leaf, as slightly as she could  muster. She bounded backwards like a scared puppy when a miniature creature came out of it. As she was back to her new home, that was the mossy forest floor, she curled herself in a ball, cuddling her knees with her still shivering hands. Her wavy, caramel hair were falling down her face, but she didn't even notice that. She felt so lost and confused. Miniature creatures? Houses on leaves? Rainbow-coloured leaves? No, that didn't seem normal to her. Suddenly, she heard a weak, mystic voice spreading from the thicket of the mysterious, crazy forest.
"Maribelle... Maribelle... Ma..Ri..Belle..". That was what her ears caught. After she had been enchanted by wonders of the forest, now she finally started thinking what exactly she was doing here, in this ridiculous place. What was the worst, she couldn't remember anything. She couldn't even remember her name. Was the name that was coming through the trees hers? She wasn't sure. If it really was her name, why would the forest scream it to her? Was there someone just playing with her? But why would someone do such a vicious thing to her? Then she felt a pinch somewhere near her heart, that she automatically grasped that place. A little, silver, heart shaped necklace slipped through her fingers on the mossy spot. She slowly lifted it up and opened it. Inside of the medallion, there were two places for photos. One place was empty, but beneath it there was a male name written. Diego. Suddenly some pictures flashed in her mind. The images of a tall, well built man giving this medallion to her, but it was too blurry so that she would be able to see his face. She felt tears streaming down her cheeks and such an emptiness inside of her. Somehow this name, Diego, meant very much to her, only now she couldn't remember what was the bond between them. The girl wiped her tears away and looked carefully on the other place of the medallion. There was a photo of a girl that looked exactly like her and under it there was a name written. Maribelle. Now she knew at least one thing. Her name. Besides that, she didn't know anything. She sighed deeply and clasped the medallion around her neck, feeling that this thing means a lot to her, deeply in her conscious. Maribelle was now sitting in the middle of a forest, that didn't seem normal at all. "At least, that weird voice is gone," she thought to herself and took a deep breath. But it was too early to feel calm. Suddenly a crackle echoed in the the depth of the trees, it seemed to be quite near to her mossy spot. If trees were like that, what could be the animals in such a forest? Unfortunately, the sound was moving closer to her and Maribelle froze, expecting the worst to happen. Even though she couldn't remember any single reason to wish to survive, she still felt the urge to live, to protect someone who needed her more than air.

_________________________________________________________________________________
I'm sorry I've been such an ass lately, I've seen you gals posted lots of things, i've read them, now I will have to leave a comment, but later, because now I have my dad back and I have some things to do. o___o Anyways, I really want to hear both of you two opinions about this shit I've just written. It came up to me just today. I have many ideas of continuing, but firstly i need to know if any of this makes sense. Even now I feel like i haven't written so many things here that i wanted to, but now it's too late. :o So yeah. Should I continue?? & sorry for my spelling mistakes, i'm sure i've made a lot.

-Berry. The shalalalalala girl.

The great wizard of Oz (arba kūkū man, kūkū...)

Buvo tai gūdi žiema.
Sniego verpetai žaidė vėjo nasruose,
Suposi, sukosi, šėlo keliuose.
Daugelį palaidojo po žeme sausa.

Pykčio nasrais atvirais
Kelią skynės karieta,
Su liepsnos žibintais keturiais,
Juodų mustangų tempiama.

Burtininkas su akies raiščiu,
Sau po nosimi burbėjo,
Į susmegusį pergamentą žiūrėjo,
Vienakiu paklaikusiu žvilgsniu.

Jis keliaut kažkur turėjo.
Nors čia kelias baigėsi,
Vidury kalvos į duobę nugarmėjo.
Bet sustot raganius nenorėjo.


Iš žalių burtažodžių,
Rūko kamuolėlių,
Iš baisių baisiausių stebuklingų užkeikimų
Danguje žaibais jis perrėžė didžiulę arką.
Gyslos ant kaktos iššoko per tą vargą
Ir kad šoks arkliai, juodesni už dangų -
Vienas žvaigždę, kits mėnulį kad praris,
Ir su karieta visa auksu dabinta,
Kad įšoks į akinančiai baltą skylę jis,
Tas raganius bėgantis bailys.

I am... just awfully and sooo soo corny! But I guess the luvely weather today, and the witchy storey about Sherli that I had just found from Liki's treasurebox, and, also, the movie Krabat. Which happened to be on TV this big weekend.
I suddenly feel everything I create turning out to be such pile o' crap! :D But regardless, Imma post this >;D (crazy mad clown smiley... >.>)


Tą naktį ant kone aukščiausios šimtamečio ąžuolo šakos tupėjo pilkas kovas, su labai kovams neįprasta ryškia lyg pomidoras raudona plunksna ant krūtinės. Tas šimtametis ąžuolas augo vakariniais lapais įsirėmęs į baltas namo lentas, tokio namo, kuris paprastų, nieko su visu tuo bendra neturinčių pravažiuojančiųjų (matot, visai čia pat, du sieksniai nuo miško buvo siaurutis plentas) būdavo palaikomas vasarnamiu, tuo tarpu netoliese įsikūrusio miestelio žmogėnų pajuokiamai vadinamas "nameliu ant vištos kojelės", mat stovėjo ant pačios aukščiausios neaukšto kalno viršūnės, stataus šlaito pakraščio, o jame gyveno sena gera močiutė, pernelyg nepriklausoma nuo miestelio bendruomenės, kad nebūtų nelaikoma keista, dar šiuo bei tuo neįprasta, o visgi linksma ir maloni, aišku, kaimynai nė nutuokti negalėjo, kaip ironiškai toks pavadinimas skambėjo pačiai močiutei ir jos anūkei, dviem nepaprastom moterim, kurios, beje, savo namus vadindavo vien troba. Tik kiek kairiau nuo ąžuolo buvo mažas apvalus langelis, tiesiai į rytus ir tiesiai į saulę, bet dabar ji dar netekėjo. Nors iš už horizonto viršun jau sunkėsi pirmieji spinduliai, patepdami dangaus skliauto pakraščiukus gelsvai salotine, vėliau sodresne, beveik brangakmenio ryškumo žalia, kuri palaipsniui, lyg dažai ant krepino, gėrėsi toliau, kol išblanko mėlynėje turkio žydra. Pilkas nedidelis paukštis kažkaip grobikiškai žvitriai stebeilijosi į kažką už stiklo. Tuoj pat už stiklo stovėjo dailus auksinis narvelis, arkiniais, truputį smailios viršūnėlės kraštais, su keletu mielų aukso virbų parietimų į mažas spirales. Jame ramiai krūtinę kilnojo mažytis kaip viščiukas geltonas pūkų kamuolėlis po jaunaties aštriu pjautuvu. Mėnulio dešiniam šone, turbūt beveik virš atitekančios saulės žybsėjo mažytė žvaigždutė, džiugi ir viltinga, bet kažkokia kampuota. Taip tolėliau už langelio į akį pūtė žavi raudonplaukė, vos banguota, didele ševeliūra. Mergaitė suraukė juodus antakius, ji kažką sapnavo.
Mėnesiena. Danguje - viena vienutėlė žvaigždė ir spalvos tokios, kaip kad tą vakarą iš tikrųjų buvo. Tik gal kiek ryškesnės, dangus lyg gilus, gilus, permatomas, bet daugiasluoksnis lyg karpiniai vaikiškoje knygelėje. Ant blizgančio ežero kranto sėdi ji, raudonplaukė, o už jos šlama kažkoks medis, gal liepa... Ji su vasarine rausva suknute, gal tai naktiniai, ji plaukuose turi gėlę, tokią raudoną kaip burgundijos vynas, kad nuosavi plaukai atrodo lyg kažkaip blyškūs, variniai... Vos ne kaip auksas. Mėlynas ežeras atpučia šaltį ir ji sudreba. Ji įmerkusi kojas į vandenį, iš jo staiga išneria stambi lydeka. Apsiverčia virš vandens lyg prijaukintas delfinas, ir paneria. Jos akis sužybsi geltona, staiga ir mėnulis fone įgauna kažkokį senų geltonų dantų atspalvį, vėliau spalva nuslūgsta iki dramblio kaulo. Keista, lydeka jos nė kiek nenustebino. Viduje ramu lyg ežero paviršiuj. Vienaip ar kitaip, ji randa kalbą su gyvūnais, visi gyviai jai draugiški. Staiga galvą persmelkia stiprus stiprus skausmas, lyg gražtų grežimas. Ji susiima už galvos ir pamato daugybę žuvų upės paviršiuje. Negyvų žuvų. Ant žuvų tą pačią akimirką ima ropinėti musės, jos aplimpa daugybe lervų. Iš nežinia kur atsiradę, jos kojomis ima ropoti šliužai, sliekai, tarakonai - visos bjaurybės, kokias tik gali įsivaizduoti, jie lipa suknele, artėja prie akių...  Ji bando viską nusimesti, atsistoti, bet vabalai, kurių priviso tiek daug, atrodo, sveria toną ir gramzdina ją žemyn labiau, nei ji stengiasi. Ji tiesia ranką, baltesnę už spindintį sniegą, laukia pagalbos kad ir iš mėnulio... Dangus toks permatomas, regis, ranka pasiekiamas, bet ir tolimas, daugiasluoksnis, neįmanomai neaprėpiamas. Galų gale Šerli užmerkia akis, ir tiesiog pasigirsta melodija. Ji atsimerkia - šliužai vis dar artėja tiesiai prie akių, bet į vaizdą taip labai nebereaguoja. Dabar tikrą baimę jos širdyje kelia muzika. Pianinas, jis skamba čia tragiškai, čia nerūpestingai ir sumyšai. Ir staiga ji atsimerkia. Su paskutine, šaižiausia nata ji pamato savo palėpės kambario medines lubas, muzika dingsta. Sekundę dvi ji išbūna šoke, abejodama, ar ta nata suskambo jos sapne, ar tikrovėje. Bet pamažu atgaudama realybės pojūtį nusiramina, netgi apsidžiaugia, nusišypso pati sau. Ach, juk tai buvo tik sapnas. Mažu mažiausiai...
Ir lieka sėdėti ant lovos krašto, žiūrėdama į didelį seną, bedantį mėnulį ir žalią turkio dangų, tokį, dabar jau lygiai tokį, koks buvo sapne. Be išraiškos, tada pakreipia vieną lūpų kamputį savo nuolatine ironiška grimasėle. Ta, ta ta ra ram tararam ta - trumpam pasigirsta užgautų pianino klavišų aimana. Mergina sustingsta ir lėtai pasuka galvą durų link... Kai melodija vėl užgrojo, Šerli daugiau nei pašoko iš siaubo.


Poor her, I have to add - she hates bugs. It's like the only minus in her animal loving self.
Mmm... And sorry, I guess the watching bird, more, from the crow family, is a bit too much TVD in here. I'm sorry. Not like the lydekaite isn't a stolen from Five quarters of the orange. Liki, I honestly liked that book so much! So interesting, and different, and such an action and everything... The problems solved in there, the deep psychological touch in it... I'm used to only describing my characters as if I'm staring from the side, I never go very deep into their minds and explain their actions nor their emotional state. I guess that is the masterfulness you have to achieve to become a writer! It was all so complex that my mom called it a nonsence for a mind-sick mother, and I think I'll try to review it tomorrow at school, although wish me luck for that, I don't think my mind digested the work very much alone (what to talk of reviews and ANALYSING).
So anyway. There's loads of coral in the accessories and clothes, I also like this salad jacket from the great emerald land of Oz. ^^ And I think I'm in love with these shoes. Being in love with shoes is so much more profitable than with a boy, cuz the fat me and boys just don't meet, even as words. >.<
You do realise I use "meet"  & words like that not completely literately, right?
Anyway, I always tend to write about the weather and day-time that is outside mah window, and ...
I'd better get on to homework. ^^
Berry'll be dissapointed in me bout French... Well Berry, that's my sphere, where I feel pathetic compared to you...  french.
Sacre bleu!

And yeah, I need cherry pants. I always wanna say "burgundy red" like it was some kind of wine, when it comes to that deep deep red colour that we both love in pants, Liki. ;)


-Ki. Course.

Six sentence story

I found a topic on DA forum (which actually took the idea of some blog) that challenged people to write a story in six sentences. I think the idea's fun, so I'm re-posting it here...Also because I didn't want to post mine there.

Pokylis turėjo prasidėti penktą, tad Šerli išsiruošė gerokai anksčiau, kad spėtų ramiai perskristi įlanką. Vėjas nebuvo labai stiprus, bet vis vien reikėjo saugotis, kad nenuvirstų nuo šluotos, nes sijonas, išsipūtęs lyg burė, kėlė milžinišką pasipriešinimą. Po maždaug valandos vienodo supimosi ir sūrių purslų, lekiančių į veidą, tolumoje tarp bangų ji pastebėjo besisūpuojantį tašką. Tai nė kiek nestebino - skraidydama buvo mačiusi daugybę į jūrą nublokštų žmonių, šaukiančių ir beviltiškai mostaguojančių rankomis, tik niekad  neskubėjo jų rankioti - juk tai truktų visą amžinybę, o juos vis vien vėl ir vėl nuneša srovė.  Tuo tarpu šis taškas, pamažu virtęs juodaplauke mergina, nė kiek nesistengė atkreipti jos dėmesio - ji netgi apsimetė nieko nematanti ir atsuko nugarą. Šerli sulėtino šluotą ir nužvelgė priešiškai plūduriuojančią juodaplaukę - akį traukė stambūs raudoni koralų karoliai.

Ir vėl atsiprašau kad pasivogiau jūsų veikėjas, bet sakykim čia fanfiction. Tikiuosi nesupykot, aš nieko įžeidžiančio neturėjau omeny. Eima, jeigu rasi akis badančių klaidų - pasakyk. Kai neturėsit ką veikt galit ir jūs pasireikšti - manau išeitų 100 kart geriau!

:)  L.

Gouache experiment

I hadn't ever done any painting with thicker paint (only watercolors), so I decided to try. Was quite nice working with it, though I wasn't able to mix the bright blue I really wanted to use. Too lazy for a background. Also, the person was supposed to have a hump on the nose, but I find it difficult to paint from the front. I can't say I'm very happy with this one, but it was an experiment after all.

L.

Weekly nonsense

I'm not gonna fake it
You're not gonna make it
Till the end

But no one's hurt for trying
You'll do your best denying
That to yourself

A bothersome regret
Will rumble down your head
Whenever you calm down and lay in bed

How can I think so different
One moment and another
And if I'm so dependent
Then why to even bother?

***
Soo sorry for posting unreadable things... Aren't I supposed to get better at things I make the  second time?
Anyway. I hate the first stave (I'm probably using a wrong word... it's "posmas"). But that's how it came out.

Hey, Berry, we just watched TVD. Stop reading if you haven't watched it yet!
What do you think about the original mom? Who else could've been in the coffin... She seems interesting to me so far though. Wow, Elena even counts as something supernatural. Elijah lost the mushroom vibe, but I still don't like him.

L.

I SWEAR IT'S THE LAST ONE.

I FEEL LIKE SUCH A MOTHER FUCKING BASTARD FOR WRITING ANOTHER POST NOW XDDDDD PLEASE FORGIVE ME. BUT I HAVE A LOT TO TELL AND JUST UGNĖ BARELY KNOW A THING ABOUT ME NOWADAYS O_____________O

SO I FOUND THIS EPIC FANFICTION, I READ CHAPTER 1 AND OMG, IT'S EPIC *-*
I CAN COPY THE LINK IF YOU GALS WANT. BUT DON'T READ IF YOU DON'T WANT TO ;)
http://www.fanfiction.net/s/7587719/1/Growing_Pains

RECENTLY I HAVE A LACK OF NEW MUSIC :(
I FOUND ANOTHER SOUNDTRACK OF A SOAP OPERA AND THAT'S THE ONLY SONG I LISTEN TO NOW... :DDDD I'M TRYING TO LEARN SINGING IT AND LEARN THE LYRICS :D

AND THIS ONE DAY... I WAS DRIVEN TO SCHOOL BY MY DAD AND WE WERE LISTENING TO M1.... THERE'S THIS PROGRAMME CALLED "DUŠO DAINA" :D LIKE WHEN A PEEP CALLS AND SINGS AND GETS A GIFT FOR THAT XD KAIP TIK TĄ DIENĄ JIE PRAŠĖ ISPANIŠKOS DAINOS... AŠ TAIP NORĖJAU PASKAMBINT, BET NEIŠGIRDAU NUMERIO O___________O O PASKAMBINO KAŽKOKIA NUOPUŠA, KURI NET NEMOKA TART NIEKO :o JI PRIDARĖ KLAIDŲ IR DAR GAVO MARŠKINĖLIUS O_____O

AND I LOVE LOVE LOVE THE CROW THAT YOU DREW ME FOR MY BIRTHDAY PRESENT, LIKI. I HAVE IT ON MY TABLE, I SEE IT EVERYTIME I SIT THERE WHICH IS LIKE BIGGEST PART OF MY DAYS... XDDD

AND I ADORE THAT CUP EVEN MORE :3 ALTHOUGH SOMETIMES IT'S DANGEROUS TO ME XD ECSTASY AND ALL THAT.... XDDD

DO TELL ME IF I'M ANNOYING WITH CAPS HERE :'DDD

-TRALALALA

-BERRY SALVATORE

-BERRY LETO

-BERRY RUDNICKĖ O_______O SHITTY O_____O EIMANTĖ RUDNICKĖ :D DEIMANTĖ XDDDDDDDDD FUCK ME. I'M SUCH A DUMB PERSON.

KKKK. BERRY OUT. ;)

what if i wanted to break? :3

Hello ladies.

Berry's back to black.

Now she just can't shut up and stop writing.

The thing I want to talk about is The fucking Vampire Diaries. Kiri doesn't seem to watch the latest episodes and I don't catch Ugnė anywhere... So I have to spill all my thoughts about it here I guess. 3x11 and 3x12 were the latest ones... I don't know if Ugnė saw both of them... But still. My big hatred for Stefan has increased 10154696463 times bigger. He is the worst brother someone can ever have. I was so furious when he hit Damon. And with that Elena.. When he said something like "You're better than both of us.".. I swear Stefan never misses a chance to put mud on Damon when he's around Elena. Damon has never ever done that. He didn't even hit his douche brother back! It's only Stefan's fault. He lost Elena. He left her for Klaus, for revenge to him. Now suddenly when he finds out ELENA KISSED DAMON (that GLORIOUS MOMENT WHEN SHE SAID I KISSED DAMON! NOT HE KISSED ME OR CRAP LIKE THAT. AND SHE SAID NOT THAT I FEEL GUILTY ABOUT IT.. MWAHAHAHA. IN YOUR FACE, LENINAS! YOU FEEL NO GUILT OR SHAME ABOUT THAT. I KNOW YOU WANTED MORE MORE MORE. I DON'T BLAME YOU. WHO WOULDN'T WANT MORE? XDD) So yeah. When he finds that out, suddenly Stefie remembers he "loves" her and blah blah blah. He is a selfish bastard. He can't accept the fact that his brother might have something more than he does. And some SE fans in twitter kept tweeting that Stefan should have kicked Damon's ass o_____________________o I was furious. You know what's most annoying? STEFAN, STELENA AND PATHETIC STELENA SHIPPERS. SOMEONE SHOULD OPEN THEIR EYES. Stelena is so cheesy. It's that cheesy love story when a girl falls in love with a "hot" new school guy and they are going to live happily ever after. While Delena is a total different thing. They had everything. Hate, frienship and now LOVE :3 I'm gonna live in my DE bubble happily no matter what happens.
Other things in TVD.. Mmm.. Damon is hot as always, makes me drool and melt and all that. Not gonna write my love letter for him here, you'd both get bored. Speaking of Damon... Remember that Meredith Fell, the doctor? The new character? So yeah. She's in my black list too. She vervained Damon o____o When she did that I was like.. "You did not just do that!". Later she appeared to be good or so.. But I still don't trust her.. Never in TVD a new character is a good one.. xDDD
ONE OF DA BEST THINGS WAS ELIJAAAAH!!!! THE BOSS IS BACK! HE'S GONNA WHIP HIS HAIR LIKE A BOSS AGAIN XDDDD OH GODDAMN. HIS RETURN WAS SO EPIC XD ELIJAH IS SO MUCH BETTER THAN KITTY SMILED KLAUS XDDDD THAT'S THE REAL ORIGINAL! BY THE WAY, IN THE PROMO ELIJAH'S GOT A NEW HAIRSTYLE AND HE LOOKS SMEXIER THAN NEVER BEFORE O_______O ONLY DAMON COULD HAVE COME UP WITH SUCH A DIABOLICAL GENIUS PLAN!!!!! I LOVE HIM 498956356565946......54469999 TIMES MORE FOR DOING THAT :DDDDD

LALALALALA.

"WE KISSED. NOW IT'S WEIRD. HAVE A GREAT TRIP." :3

-ANYONE DOESN'T UNDERSTAND WHO WROTE THAT? YOU'RE DUMBASS THEN XD

Pretty much a diary entry.

Gurlies, Berry's been a very bad bad girl, a very bad bad girl and she knows it. Sorry that I've been so unactive and posted nothing, but now I finally managed to come here.. With troubles though. Password kept pooping for me. This is not going to be any of my fanfiction, sorry gals. I suck and you know that. Please forgive me.

This week was very full of coincidences, like Kiri said before. I've seen (i wanted to write met, but then i figured out i never met him.. o_o) Curls for like 5 or even 6 times! No times today though.. *cries hard; wipes the tears away and carries on* The first time was on Tuesday. I remember it very well, as if it was yesterday. It was French and since our teacher is gone with the wind/sin (xDDD), we had a free lesson. We played Uno with classmates, but then the freakish Russian teacher came to check on us and made a scandal of that. Her accent really pissed me off. She cannot speak lithuanian properly at all! You gals know how much such things piss me off.. So yeah. She went away, me and Kiri were thinking of going to the canteen, but in the end I decided to go to the library. I wanted to go to the pc's there, to youtube, to write something for Ellen (my friend from Belgium. Lately we became very close! We even think of meeting in summer.. But we have a problem. A little problem. How are we going to explain our parents: that there's gonna be another girl living with us and how she explains that she goes to Lithuania? Hihihi. And we even have each other's phone numbers now! Okay, that was a little out of the story, but so just Liki knows about it..) mm.. where did i end.. Oh yeah.  So we went out of our classroom, the library is just one step away and we saw Curls sitting here and doing something on the PC. There was a free seat and I took it and i was sitting near him. Can you believe that??! I swear the Darius guy looked at my pc, he looked what i was doing! And i was going to my youtube channel, with Damon in it. I hope he liked Damon, because if Dariukas and I are gonna marry.. He'll have to share my love with Smolder... and Jared. And Hugh Laurie... And Johnny Depp.. And there's a whole list.. xD So yeah. Coming back to that library scene...  I closed youtube and TRIED to go to facebook. Kiri wasn't letting me do that. She started laughing loudly in the whole library, and since Dariukas was doing something VERY important, it pissed him off and he GLANCED AT ME MEANLY!!! I SWEAR! MY HEART BROKE TO PIECES THEN! AND I WASN'T EVEN THE ONE WHO WAS LAUGHING!!!! WHAT WAS I SUPPOSED TO DO?! NOW I FEEL THE NEED TO BEAT HIM XD So after the glance, I left the library. With Kiri of course. The rest of the day sucked. So later, when the lessons were over, me and Liucija got our coats on, and waited for Kiri to take her coat from the cloakroom, because she is Miss Forgetful.. :'D While waiting... I saw Dariukas o.o Who was mean again. Later he disappeared. When we were still waiting, he appeared and just went out of school. I felt such a need to go after him, but there was Kiri stuck in the cloakroom.. *sighs* So yeah. Such a full of events Tuesday. Now Wednesday... The toilet scene, Kiri wrote this already ;) Goddamn, his voice is like a chipmunk, I swear :D:D:D And I figured out he looks mean most of the time. But that's explainable. School's a torture.. *shrugs* Only I can pretend I'm having fun there.. With singing.. But recently I don't sing that much.. o_o Kiri puts her ipod in, Liucija smerkti the music I listen to.. *sighs and runs to cry in a corner; comes back then* Today... Which is Thursday... I haven't seen the curls.. But I kept having some gay fantasies of him and some other pieštukas dude from my class :D Who is Denisas o.o Oh look! D&D XDD

So I'll end with that... ;)

-Berry.

And I really felt the need to put a picture of something.. :') I miss the old good Pliaterytė times :'(

Sherli

Well, I haven't got much to say this time, didn't create anything in a written form. I have some ideas about blank and the character girl, but I never actually write anything, because I can't finish planning the end. And posting a bullet-list of  ideas is weird...

Here come Kiri's ginger witch's morning blues! The supposed-to-be-transparent clothes are her pyjamas.

P.S. Can't wait to hear from you two! Any gossips? How's Rududu?

L.

Something from the nonsense book

I was wandering I was wandering
Completely lost in the night surroundings

Stumping and slipping along the way
Ended up going astray

I was wandering I was wandering
When I saw it struck by lightning

Shouldn't it have been surprising
A stranger on a desert island?

I was wondering I was wondering
Could I stay there till the morning?

Without noticing without noticing
Filled my head with sounding rambling

The door let out a jar when closing
Still, it could have been a drumfire while you're slumbering

***
Don't ask me what is this... I don't usually even try to write anything that rhymes (and obviously I shouldn't), but these lines just popped in to head while I was ill and had a temperature. So that probably explains why it doesn't make any sense.

Sorry Ki, used your word xD

L.

Floating unrelated thoughts, as always

This morning I thought I would start waiting for summer just now. It's the right moment because Christmas holiday has just come to an end, and as Berry says, it's quite depressing because we wont have any longer vacation until summer. Then, around midday it started snowing and covered everything with thin white. And in the  evening I saw this thick fog surrounding the street outside and it felt really cosy, because fog is something soft that makes a place less spacey and the lights dimmer. And I really love buses going through the night, with only a few passengers, shining their way with orange lights in the fog.

L.

So this is basically nothing

One cold night of firs swirling from wind gusts, endless gust that grew rawrer and bigger throughout hours, and louder of whistles and murmurs that, all in all, meant nothing, but to human ear that picks up, they could reassemble words and tell secrets of their own. It's all in your head. A mind of a human paints us the grey scardy face we see on the big white circle called moon, a mind of a human tries to categories every seen view, that's why in dark we see so much of shapes and shadows that look like humans, crosses, and coffins... It doesn't look like that, but our head adds a little of halucination up. Maybe it's for our own protection, so we could recognise things better just from details and save ourselves when in danger, but really, most often we create ourselves the fear, which is simply not there.
It was one same night, that 2 completely different girls lived in 2 completely different ways.
Lily was on her way home, cutting short narrow streets and skipping her way through the gloomy streetlights, that added a bit of gold to the background of blue in the finished picture. She wasn't very joyful, or blissful or anything like that, she was actually quite depressed in the heart, this little black rock that was pressing her little heart down. A tune was playing in her ipod, a tune of quite a soft & easy beat, but the lyrics made their own impression of an uneasy feel of needing someone by your side who would care, and spoke about a left out heart. But that soft cry only reflected her own emotions, wasn't something of a down-put. Actually, songs you feel empathic to make you feel a little comforted. That's what she thought too. So on the narrowest tiny streep of a sand-path she took making a shortcut, near the garage-rooftop, that held a tall pine forest further from it (it wasn't actually a big city or anything like that. More like a rather quiet neighbourhood with lots of tree plots and pretty corners of nature upheld.) she saw a face on the side of one pine tree. Pine heads against the mastic yellow sky were highlighted in their crinkled edges, and one edge surprisingly looked like a woman's face. "Yeah, funny nature is. Or how funny your head makes it." Her thoughts while walking on the garage roof, that had the colour of petroleum. Her little heart was pressed down over the problem of people's conversation. They couldn't speak straight and heart-laid-out anymore. The farther it goes conversations are getting short and empty among people. When distance builds up with friends they have less to say too, yeah... But even with best friends around she could not always express emotions best. She would love to stay with them longer, and try to speak the heart out... But sometimes her head would just not work and she would forget what she wanted to say... Almost like whenever she forgets to speak loudly of some detail she'd freak inside and leave uneasy. Does seem kinda weird. She was standing on the little stairsteps, with a few short pines around, at the path's twist to right. She was looking at the profile she saw engraved on a tree. Engraved - it was a quiet and calm night. No wind, not a flutter in the spikes and branches. The sky looked bluer to the right when she finally moved on. The few houses on the right side of the street went up on a slight hill, and there was this little abandoned, shabby and ragged house. Maybe someone lived there, there was this mess in the small space of a front yard. But shabby houses always got her attention. They were scary, and mistic, and romantic for some of the part. The yellowy sky further on met up with blue, as more and more of it showed. On top of her own house, which was far up ahead, with big open eyes, or lighted windows, the sky hung dark & blue. And on her right now was another shabbed-up house with a rooftop that made room for a cozy attic (what she loved most of older buildings) and then a mix of big trees such as birches, lindens and firs. Anyway, the oasis where the blue met yellow was beautiful, at few steps even covered by a tall conifer, the line where they met. She loved colours transitioning, and in general she found every shade of a colour beautiful, of it's essential. A beautiful song with a soothing voice put her in a dreamy mood, and the night had also spread it's influence of sinking into deep thoughts for her, this sensitive spirit... Sometimes it's hard to make conversations, and with all the bravory and self confidence she thought she had gained, she didn't think she was enough sociable, she still felt frightened of embarrassing situations. She's blushy, she wouldn't kow what to do. She doesn't have all of the confidence needed to make friends, meeting people was just so hard for her, but she wanted new friends, she wanted to make friendship work... "Human relationships are so complex, but interesting, as you need to find a way out of it, and you always try to express your emotions without having anyone get offended, cause people simply take words depending on their mood, and you yourself sometimes say a stronger word without much of thinking, or of not finding the right one. Gosh, there are so many reasons why people get pissed off. After all, they observe from their own position and make judgements regarding their own state. It's worst when people can't take a joke for non other than a joke, and when people put others down regardless of their own nasty guilt in the story." A line of words broke off the strip when she realised she doesn't always do otherwise herself. She should look back at herself more too.  "Yeah... Well human relationships are interesting. We're made for social communities and we have to be social. Afterall it's so damn lonely alone." This wasn't out of nothing. She had to deal with loads of complicated personas in her life, or so she thought. Her granddad who was judgement, and had a big problem with narticism, pessimism, and, she even thought he always solidifies the colours, as in with his link to perfectionism while nailing any kind of a work, came a sort of a magnify-everything quality. And not to the better side. Yeah, he was emotional, very impulsive and hot-headed. But his writing style was so similar to hers, the pretty details almost to a sickening sweetness. Her father who seemed to always get irritated, and then speak to her in a harsh voice. Well, men aren't so sensitive. Even if her granddad states they are the greater philosophers, while women are just materialistic.
Maybe her mom, but not her. Now she was home. A few kids launched fireworks later that evening next to the bridge-facing fence. And then the wind came up and swooped up the trees... The 2 firs downright her home landscape, one taller, other shorter, they were swinging like 2 sisters suffering from the shakes of the ground.
At that time it was exactly midnight. That time Pepper was just about to leave house and shake the ground in town. She zipped her leather jacket, she wore jeggings and a cute white fluff ball hanging from a pocket. Yes, there was room for two slanting pockets in the front, both saved room for just about... a paper leaf. She wore her hair loose completely, her hair was cut in ric-racks on sides, and a fringe with a straight, well the slightest slighty curled-in edge. Her eyes were dark brown, her eyelashes all prepped out for a sexy stare. A bit cat-slit.. and she had a silver nose ring on the right side. Judging by everything - she was fierce and spunky. And now she held a helmet ready to move out.
................

-Kiri

First official entry ^ ^

Taigi, šį šlovingą sausio 7-osios vakarą... Trys merginos... Trys kiek pakvaišusios, bet ŽAVIAI pakvaišusios merginos suvienijo savo jėgas ir atidarė šį blogą. Jos buvo sąmoningos tai darydamos. Tiek sąmoningos, kiek tik gali būti be savo nuolatinių ekstazyčių ir nukrypimų xD -Berry
Tikiuosi kad šis blogas bus gyvas... hm bent kurį laiką :D Ir kad jame atsiras visokių įdomių jūsų nuotaikų ir obsessions nuotrupų. -Liqi
Rašysim čia viską apie savo current likes' n 'obsessions, kūrinius, idėjas, ir apskritai mūzos įkvėptos. Letters of 3 BFFs. Eimantės 15-tasis gimtadienio vakarėlis, Ugnės idėja, na, o aš trečia šunio koja, bet labai noriu, kad iš šito išeitų several novels' n 'books and a hell lot of AWESOME, BREATHTAKING stories!!!!!!! I'm going in for the kill. -Kiri